Koncertuose retai kada išsitraukiu telefoną. Retai kada fotografuoju. Retai kada jaučiu didelę svetimą gėdą ir nežinojimą kur dėtis. Koncertas, kurio laukiau dėl tūkstančio priežasčių, virto abejotinu politiniu manifestu ir pirmą kartą tikrai galėjau pasakyti – šis diedas yra nukvakęs senis.
Maisto fotografuotojai, kurie nuoširdžiai gamina ir fotografuoja kiekvieną produktų virtimo meno kūriniu žingsnį man kelia bailią pagarbą ir truputį nuobodulio. Nes, jei viską darysi vienas – kažkuris etapas ims ir nepavyks, nes per ilgai bandysi užfiksuoti tirpstantį sviestą. Nes, jei darai su kompanija, kuri pasiskirsčiusi maišymo, plovimo ir fotografavimo darbus, tuomet praėjus penkioms minutėms norisi visus atleisti ir atsikimšti vyno.
Kvapas yra pati paveikiausia priemonė atgaivinti prisiminimus. Van Cleef and Arpels Feerie mane pirma klase nuskraidina tiesiai į Le Marais, verdama uogienė – į babos Barboros namus vidurvasarį, saulėtas pušynas – į Nidą, aliejiniai dažai – į Tėčio dirbtuves.
Last.fm turi beveik nereikalingą funkciją, sukurtą išskirtinai socialinių tinklų vojeristams ir ekshibicionistams: SET OBSESSION. Kad visi žinotų, kuri daina skamba pirma ir paskutinė.
bet ir ciabatta. Dar yra Amsterdamas, kuriame gyvena Aleksandras ir Aleksandra, su kuriais ragavome dalykus.
Kartą teko aiškinti redaktoriui, kodėl negaliu parašyti koncerto apžvalgos per 20 minučių. „Taigi, viskas paprasta, sukali apie grupę, ką dainavo, kaip atrodė, kokie žmonės buvo ir baigta.“ „O jausmai, redaktoriau, jausmai???“
