2019 metai muzikai nebuvo tokie gausūs kaip serialams. Saugodama miegančių namų ramybę muzikos klausiau labai mažai arba labai tyliai. Bet vaikai auga ir klausymosi minutės bei decibelai auga kartu. Dėl tos pačios mažos priežasties, koncertą iškeisdavau į bet kokį kitą lengviau pasiekiamą malonumą. Jokių didelių koncertinių kelionių, jokių festivalių, ffs, net nuvažiuoti į Kairėnus atrodė iššūkis.
Metų galas. Mano judanti koja ir mielas draugas OCD reikalauja, kad viską sudėliočiau į dėžutes pagal patikimą ir spalvas. Serialus, muziką, koncertus, potyrius ir pojūčius. Aš nesipriešinsiu, nes kas gi gali būti smagiau, nei sudarinėti naughty and nice sąrašą, kai už lango šaltukas, o namie 26 plius ir spragsi malkos.
Tokiais vakarais, kai būti namuose yra šalčiau, nei lauke, nusimauni vilnones kojines ir basomis auniesi vasarinius batus. Nes juk eini šokti. Tokiais vakarais, kai atidėti skrydžiai ar kiti force majeure nebesutrukdo, pagaliau pavyksta pamatyti ašarojančius danus – First Hate. Ačiū, Živile.
Per septynis Vincento mėnesius su mumis, kitaip nei tikėjausi, man nepritrūko miego. Labiausiai trūksta laiko, o dar labiau – kokybiško laiko. Filmų vakarai susitraukė iki serialų, ilgos vakarienės su pokalbiais – iki greito dienos aptarimo ir valgymo pakaitomis. Putotos vonios iki penkminutės dušo, na, suprantat principą.
Koncertuose retai kada išsitraukiu telefoną. Retai kada fotografuoju. Retai kada jaučiu didelę svetimą gėdą ir nežinojimą kur dėtis. Koncertas, kurio laukiau dėl tūkstančio priežasčių, virto abejotinu politiniu manifestu ir pirmą kartą tikrai galėjau pasakyti – šis diedas yra nukvakęs senis.
Last.fm turi beveik nereikalingą funkciją, sukurtą išskirtinai socialinių tinklų vojeristams ir ekshibicionistams: SET OBSESSION. Kad visi žinotų, kuri daina skamba pirma ir paskutinė.
