OCD: Paryžius ir Mando Diao

Last.fm turi beveik nereikalingą funkciją, sukurtą išskirtinai socialinių tinklų vojeristams ir ekshibicionistams: SET OBSESSION. Kad visi žinotų, kuri daina skamba pirma ir paskutinė.

Kartais tokia obsesija nutinka ir man. Jei išgirstu dainą, kurioje atsikartoja mano pačios dažnis, galiu jos klausytis vėl ir vėl, ir vėl, ir vėl. Kaip OCD. Kartą Valentinas bandė mane išgydyti nuo Last Kiss ir grojo ją visą vakarą. Valentinai, tau vis dar nepavyko. Atsiklausyti dainos prireikia ne poros valandų ar dienų. Rimtos obsesijos trunka metų metus. Ir tuomet nutinka tai. Ranka tiesiasi link jau padrožto vinilo ir nusvyra. Nes nei atlikėjas, nei daina nebegali tapti dar labiau mano, nei yra dabar.
Pavasarį mane apsėdo Mando Diao – Shake. Ji viena. Daug kartų. Garsiai. Ausinėse. Namie. Visur. Šokdavau eidama gatve. Jei pasitaikydavo ankstesnis rytas ar vienišesnė gatvelė – dainuodavau visu garsu. Tada atsitiko albumas Good Times ir aš taip visai nuoširdžiai pamečiau galvą. Kuo giliau kapsčiau, tuo daugiau radau. Mando Diao prasidėjo nuo neišskirtinio indie rock, tokio su švelniu švedišku akcentu. Gan ilgai jie ten malėsi, prisipažinsiu, nesu perklausiusi visko, nes ta paauglystės fazė manęs visai netraukė. Bet 2009 išleidžiamas tarptautinis Give me Fire, o 2010 MTV unplugged Above and Beyond (duetai su Lana Del Rey!) ir pasigirsta tos natos, kurios galiausiai suvilioja mane. Taigi, impulsyviai, kaip ir viską, ką darau šiame gyvenime, nusiperku bilietus į jų koncertą Paryžiuje (nes Paryžius taip pat priklauso tam maloniam OCD, kurį galiu kartoti ir kartoti).
Spalio 13, penktadienis, Paryžiuje +24. Saulėje nusvylu nosį, apsiverkiu prie Impression, soleil levant, valgau gal penktą bagetę ir rengiuos baltą nėrinių suknelę. Klubas jau pažįstamas, prieš porą metų ten pat klausėmės Motoramos. Cafe de la Danse prie bastilijos kažkiek primena Loftą, bet yra daug geresnė. Čia jau prasidėjęs koncertas – prancūzai Johnny Mafia. Vaizdai, garsai ir pojūčiai – lyg pirmame Blink-182 koncerte kokiame nors rūsyje. Grupės amžius vizualiai atrodo ne didesnis negu 20 metų. Viskas labai juokinga, po būgnais patiestas kilimas su gatvėmis ir nameliais. Bet iš tiesų, vskas, ką galiu įžiūrėt, yra Mando Diao hiena kabanti jiems už nugarų. Vaikai išsirėkė ir pradėjo savo mantą krautis į senovinius teatrališkus lagaminus.
Mando Diao scenoje pasirodė kaip visada – labai užtikrintai ir privertė alptelėti keletą merginų. Nustojau žiūrėti į itin laukiamų grupių koncertų setlistus, nes dažniausiai iš anksto nusivildavau ten nepamačius norimos dainos. Šį kartą buvo sunku jo nematyti, nes jis buvo priklijuotas tiesiai man prieš nosį. Daugiau nei trečdalis dainų iš naujojo albumo reiškė didelę diskoteką su blackout’ais. Mano rankos buvo ore dar prieš išgirstant put your hands up motherf*ckers.
Buvau peržiūrėjusi jų pasirodymą Southside Festival, todėl daugmaž žinojau ko tikėtis. Bet jie vis tiek sugebėjo mane nustebinti. Galbūt buvau pernelyg atbukinta priešmirtinių koncertų, kuriuose sužvaigždėjusios supernovos atidirba už savo personažą, todėl pamačiusi gyvą, pulsuojantį nervą ant scenos imu galvoti, kad daugiau niekada neisiu į kitokius koncertus.
Pradėjus groti Good Times grupė ėmė lukštentis iš odinių striukių. Dar vėliau Jens ėmė skanduoti, kad Björn nusivilktų marškinėlius, o aš papuoliau į pogo sūkurį. Odinės kelnės, sunkūs batai, nuogos krūtinės ir one night stand’ų nuojautos.
Nėrinių suknelė jau buvo grežiamai permirkusi, kai į sceną įlingavo Gloria. Oro trūkumas, karštis, entuziazmas ir kimstanti gerklė jau priminė The Killers Atėnuose su +30. Trumputis encore ir vienintelė vakaro kliurka (taip, aš dramatiška) – jie galėjo pasirinkti tą vieną dainą iš Ælita, bet pasirinko Child. Kam rūpi ašaros, jei žinai, kad per likusį laiką turi kažkaip išsilaikyti ant kojų ir išstaugti visą sukauptą, užspaustą, tyliau ar garsiau išdainuotą ir užstriguį OCD. SHAKE IT ALL AROUND. Mano rankų uraganas buvo beištaškantis visus bent kiek gyvus aplinkui, E net gavo mane perspėti, kad sumažinčiau amplitudę. Tuomet pasidarė aiškiau, kodėl Björn beveik nejudėdamas žiūrėjo mano pusėn. Buvimas gyvu ir nesuvaidintu ant scenos, atveria tokius pat gyvus nervus salėje. Negali abejingai stovėti, kai tavo grupė šoka ir dainuoja tiek, kad pameta ausines, nuo prakaito prie kūno net su power tapu neprisiklijuoja laideliai, kai jie staugia ir myli vienas kitą ir visus aplinkui.

When you’re all alone
we become your home, we’re the music, we’re the music
When your love’s away
and your feel betrayed we’re the music, sweet music!

I’m fallin’ in love with your favorite song
I’m gonna sing it all night long
I’m gonna dance with somebody
dance with somebody
dance dance dance

Smagu pamatyti save koncerte. E filmavo Good Times, o aš šokinėjau šalia.

E video

Liūdesys – jokio merch. Džiaugsmas – Björn pick’as.