I said, “no, no, no”

Giltinė matyt buvo smarkiai įmigusi žiemos miegu, nes pabudusi ir išsigalandusi gerokai aprūdijusį dalgį nepailsdama šienauja aplinkui. Susidūręs su tokia neteisybe, pasijunti toks mažas,

sugniuždytas, tačiau gyvas. Nes skauda. Ir tuščia. Praeina savaitė, gal ir rečiau akyse blizga ašaros, bet galvoje nesiliauja dūgzti tie tūkstančiai išdainuotų ir pasakytų žodžių.

Visos šitos neteisybės akivaizdoje atsiverčiau kiekvieną namuose esančią knygą ir perdėjau jas į kitas lentynas. Išsitraukiau du maišus iš pajūrio parsivežtų lobių: glosčiau jau jūros ir vėjo nuglostytas šakeles, į vandenį pamerkiau pamirštas ir pusę metų snaudusias samanas ir sukūriau ištisą laivų flotilę. Išsitraukiau jau senokai užkištas spalvinimo knygas ir pabaigiau spalvinti net du puslapius. Pradėjau įsirenginėti savo darbo kambarėlį. O šalia tų tūkstančių žodžių galvoje – viena po kitos ima gimti idėjos. Ką nupiešti, parašyti, sumeistrauti, pasiūti, kur nukeliauti, ką išgirsti, su kuo susidraugauti, ką išmokti.

Tikriausiai tai ir buvo ta dovana, kurią norėjo po savęs palikti liesasis baltasis Kunigaikštis. Kūryba. Visapusė. Nesibaigianti. Mirties akivaizdoje. Gyvenimui prasidedant. Žiemos viduryje. Let’s Dance. Always.

[widgetkit id=1847]