How hipster you are

Nauji metai! Metai tikrai baigėsi, todėl galiu sau leisti kiek apibendrinti savo svarbiausius praėjusių metų, bet visai nepraėjusius įkvėpimus. Žinoma, pradėsiu nuo muzikos.

Dėl atrasto Spotify Premium, muzika su manimi buvo labai dažnai, labai daug ir labai įvairiai. Gal tai ir lėmė, jog šiais metais atradau tiek daug naujų garsų ir veidų ir buvau ne kartą pavadinta hipsteriu. Ir tai tiesa.

Pirmasis metų atradimas – daugybės laimingų sutapimų dėka mano ausis, akis ir širdį visiškai užkariavę broliai estai Ewert and the Two Dragons. Gal tas kiek ankstesnius Architecture in Helsinki primenantis metalofono skambėjimas, gal labai gražūs ir draugiški vaikinai, nepagailėję laiko pokalbiui po koncerto, gal tiesiog pavasaris, bet jų neįmanoma atsiklausyti.
Ta proga, šį pavasarį juos vėl pamatysiu, šįkart pirmajame didžiajame koncerte arenoje Taline.

Kiti mano įkvėpimuose, jau gerokai padėvėti, bet šį kartą išskalbti, išlyginti ir lyg nauji ant pakabos pakabinti The Killers. Nors jie neišleido nieko naujo (na, tik tradicinę kalėdinę interpretaciją), bet lėtai beldęsi iki manęs kokius 8 – nerius metus, pagaliau buvo išklausyti. Nuo pradžios iki galo. Geriausias albumas vis dar lieka „Sam’s Town“ (labai gražus vinilas mūsų kolekcijoje), o nuotaiką pakelti visada pavyksta įsijungus šį koncertą

Kartu su Vikings, nešini kirviais ir būgnais mano ausis užgrobė paslaptingieji Wardruna. Dabar su -20 C už lango, visai nesunku užsimerkti ir matyti visą jų gyvenimą ir mirtį. Bet juk niekas mirti nebijo. Pirmyn į Valhalą. Ir dar labai tikiuos prieš tą puotą Valhaloje juos pamatyti, pvz., MJR.

Kitas kitas kitas atradimas. Vasaros naktimis gitaromis ir Ian Curtis balsu (idealizuoju) mane permerkė tamsus new wave iš Rusijos glūdumos. Velnio akmuo juos parodė anksčiau, nei apie juos sužinojau, bet toks pavėlavimas padovanojo man kelionę į Paryžių ir labiausiai nurautą metų koncertą. Motorama. Scenoje devynis prakaitus liejantys vaikinai, po koncerto grįžtantys į drovių ir be galo nuoširdžių vaikinukų (tokių, kurie vaikystėje važinėjosi ereliukais ir vaišindavo obuoliais iš sodo) kūnus. Kalbant, kai neprisiminiau daugiau rusiškų žodžių, tiesiog dėkojau visomis kalbomis. O jie dėkojo atgal.

https://www.youtube.com/watch?v=7aeQmSO6FP4

Specialusis liudininkas mano tapimo hipsteriu byloje, gerbiamieji. Leiskite pristatyti asmenį, kurį ignoravau, nes tiesiog NE. Bet jis nesiliovė groti. Ir prisigrojo. Taigi, vienas albumas, bet įkyriai priverčiantis suklusti balsas ir labai laiku grojama, kai klausai su shuffle. Hozier, everyone.

Už sudainuotą mano gyvenimo himną – Unknown Mortal Orchestra
Už retro – Scott Bradlee’s Postmodern Jukebox
Už repą – Emily Wells
Už bėgimo soundtrack’ą – Tame Impala
Už gyvenimo nuopelnus – The Knife

Aš jau nekantrauju, ką man atneš šitie metai.