Praeities portalai rankinėse

Marinuodama laiką Instagram’e užkliuvau už vienos lietuvės nuotraukos. Maža mergaitė su pasididžiavimu sudėliojusi bokštą iš gerokai apdaužytų kubelių. Su nuotrauka buvo viskas gerai, tačiau vienas iš jos tag’ų buvo “soviettoys”.

Ištiesiau pirštus rašyti klausiamą komentarą, nes per tuos nepriklausomus metus nekilo noras jokios savo kūrybos pažymėti sovietų žyma. Kol bandžiau rišliai sudėlioti mintis, sužinojau, kad instagrame yra 2583 nuotraukos pažymėtų šiuo tag’u. Daugiausia surūdiję sunkvežimiukai, suklypę olimpiados meškučiai ir įvairios lėlės. Kam sustoti ties Instagram. Persikėliau į platųjį internetą ir paieškojau, ką šis žodžių junginys galėtų pasiūlyti ebay ar etsy. O jie pasiūlė pirmos klasės bilietą į praeitį. Mano darželio žaislai. Mano pusseserių žaislai. Mano žaislai. Šalti plastiko arba gumos gabalėliai, kuriems buvo suteikta šunų, voverių, meškučių, dramblių, kiškių formos, kurie lydėjo į vonią, pas gydytoją, į Afriką, į Ameriką, į kaimą, į svajonių pasaulius. Visi jie dabar dar ypatingesni – vintage, rare, exclusive.
Beveidis mėlynas šunelis su kelnytėmis kainuoja 10 baksų. Tokį patį šuniuką (ir dar voverę) pirkome kartu su Tėčiu Šilutėje, Dirvų gatvėje, parduotuvėje Mažylis už keliolika kapeikų. Mano ir brolių žaislai būdavo patobulinami Tėčio dirbtuvėse. Aliejiniais dažais Tėtis ištapydavo gyvūnėlių kailius, akims dovanodavo gyvumą ir žaislas tapdavo vienas toks. Tėtis buvo ištapęs ir mažas lėlytes, tokias telpančias į mano dar vaikišką delną. Berniuką ir mergaitę. Kai bandydavau aprengti jas rūbeliais, vieno ranka, o kito koja iškrisdavo ir persisukusi kadaruodavo rankovėje arba nusiridendavo ant žemės. Aš vis nešdavau vyresniems tas netobulas vaikelių figūrėles ir prašydavau sutaisyti.

Tas lėlytes buvau paguldžiusi amžino miego savo atminties kapinyne, bet jos grįžo kaip mieli plastikiniai zombiukai. Pirmiausia jas pamačiau žurnale – kažkokia ponia pasidalino savo rankinės turiniu. Ir ten buvo jos – viena negailestingai apvyniota siūlais, kita susukta į kažkokį škurliuką. Beveidės, be akių, be lūpų. Ir tada man suskaudo. Juk aš turėjau, juk aš mylėjau ir saugojau. Ir Mama mokė kaip reikia suvystyti, kad neiškristų nei ranka, nei koja. Ir pamečiau. Kaip ir tą mėlyną dramblį. Ir išdažytą šuniuką. Ir prisukamą volungę.
Aš jas radau. Vieną sekmadienį didžiausiame Paryžiaus sendaikčių turguje kartu su Diana – žmogaus teisių gynėja ir balerina – šokio žingsniu sukomės tarp senų kilimų ir skardinių būgnelių. Dvi nuogos beveidės lėlytės gulėjo šalia sidabrinių stalo įrankių ir kaspinėlių. Aš net neklausiau, kiek jos kainuoja. Palikau jas ir mes abi a pas de deux nužingsniavom kavos. Kodėl? Nes praeitis yra praeityje.
Jei rasčiau tuos plastikinius zombiukus saugiai suvystytus ir padėtus mano pamirštoje žaislų dėžeje, tuomet galbūt GALBŪT kaip ta keista ponia įsimesčiau juos į rankinę ir būčiau ta teta, kurios rankinėje gali rasti portalą į praeitį. Tačiau tos praeities niekada nepažymėčiau tokiu paniekinančiu tag’u kaip “soviet”.

P.S. ebay tokie zombiukai kainuoja apie 30 baksų.

Freedom, Laisvė, lėlytės, mėlynas dramblys, praeities portalai, tetos rankinė, Žaislai

Comments (2)

  • Įtampa išlieta tik paskutiniame sakinyje.

    O žodžio galia didelė. Ypač tiems, kuriems kurie nori ir gali girdėti. Tie kurie taškosi tokiomis frazėmis, nelabai suvokia, ką rašo. Bet gal ir nereikia suvokti. Čia šiaip. Linksma.

    Politikos ir žaislų negalima maišyti.

    Dramblys – FTW!

  • Čia tik pareikštas didis pasipiktinimas, jog sovietmetis gali patapti rare ir exclusive, kai turėtų likti tik nostalgija drambliams ir lėlytėms. #old

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Calendar
November 2018
M T W T F S S
« Sep    
 1234
567891011
12131415161718
19202122232425
2627282930  
Follow


2008 - 2018