Close to me

Lygiai prieš metus rašiau

Šimtai kartų sukant brolių kasetes. Magnetofonu. Pieštukais. Pirštais. Einant iš proto šokant ant lovos

, prieš veidrodį, troleibuse, diskotekoje Tacheles. Žavus makiažas, kuriam net nereikia daug įgūdžių, t.y., visai pakanka mano. Ir. Tos. Dainos. Tas. Balsas. Tas. Jausmas.
Nors dar tik po metų, bet aš šoksiu kaip pamišusi ir nuverksiu visą makiažą. Just like heaven. Close to me.

Atkentėjusi skrydį į Barseloną, ėjusi iš proto dar ir dar kartą apžiūrinėdama Gaudi, valgydama paejas ir chorizo sulaukiau šeštadienio vakaro. Pergrūstu autobusu riedėjome šiltomis gatvėmis link olimpinio Palau Sant Jordi. Tuomet vairuotojas sustojo ir atidaręs duris, paleido visus aliai vieną, nes policija uždarė nepravažiuojamus kelius. Ilgos greitai judančios eilės, vyrai su padažytomis blakstienomis ir nerimas sumišęs su laukimu. Arena teoriškai atvira (ar bent jau labai aukštu stogu), todėl visi aplink rūko viską. Ištuštėjusius depozitinius alaus bokalus pildo mobilūs barai aka berniukai su statinėmis vietoj kuprinės.
To, kas įvyko užgęsus šviesoms, visiškai nesitikėjau. Pirmi garsai, pirmi klyksmai, pirmi žodžiai.

i really don’t know what i’m doing here
i really think i should’ve gone to bed tonight but…
just one drink
and there’re some people to meet you
i think that you’ll like them
i have to say we do
and i promise in less than an hour we will honestly go
now why don’t i just get you another
while you just say hello…

Ašaros ėmė tekėti absoliučiai nevaldomai. Balsas smogė į paširdžius ir tada lėtai linguodamas laikė mane glėbyje. Koncerto pradžioje džiaugiausi, kad esu salės viduryje ir kameros nedažiebia iki manęs, nes verkiantyus fanai niekada neatrodo gražiai. O aš was going places.

Robert Smith man visada atrodė mistinė būtybė. Sutik, kai tau 6 metai, vyras su tokiais plaukais, dažytomis akimis ir lūpomis neatrodo tikras žmogus. Pakaitomis su Depeche Mode, jo balsas mane lydėdavo į miegus, buvo mano žaidimų fonas, buvo nesuprantamas, bet per visus tuos metus, kol gyvenau su broliais, tapo neatskiriama gyvenimo paslaptimi. Pirmą kartą apsvarsčiau galimybę keliauti į mažą barą Varšuvoje prieš 10 metų, bet tai taip ir liko planuose, nes važiuoti į grupės koncertą į kitą valstybę tuomet atrodė nekonformistiška. Ačiū Dievams, kad viskas taip smarkiai keičiasi į gerą pusę ir šiais metais tai buvo 6 kelionė į užsienį ir jau pamečiau skaičių, kuris koncertas.
Laukdama koncerto turėjau dvi baimes – kad aš nežinosiu tų The Cure, kurie stovės ant scenos, nes mano įsivaizdavimas, kas jie yra susiformavo iš (kaip dabar suprantu) gan synth glam gotiškos vaikystės ir, kad nusivilsiu tuo, ką pamatysiu ant scenos, nes jie visai nebus tokie magiški kaip kava anksti ryte.
Galbūt sąžiningai atverkiau tris dainas ir pagraudendavau likusią pirmą dalį, nes abi mano baimės buvo paneigtos iškart užgęsus šviesoms. Jie buvo nuostabūs. Gal kiek statiški. Bet nuoširdūs, kaip katinėliai. Kaip spiderman. Kaip berniukai, kurie neverkia.
Į sceną jie grįžo 3 kartus. Paskutinis grįžimas salę perjungė į diskoteką. Tamsoje švysčiojo balti kedai aukštais auliukais ir visi iki vieno šypsojosi. Per paskutinį encore nebebuvo laiko verkti. Aš šokau. Įsikibusi į skaros kutus ir į kišenę sugrūdusi depozitinį bokalą. Šokau taip, lyg nebūčiau prieš tai tris dienas ėjusi zigzagais Gaudžio keliais kasdien dešimtis kilometrų. Taip, lyg nereikės keltis po trijų valandų ir skubėt į lėktuvą skraidinsiantį į Paryžių.

The Lovecats
Lullaby
Hot Hot Hot!!!
Friday I’m in Love
Boys Don’t Cry
Close to Me
Why Can’t I Be You?

Tai buvo pati geriausia šokių arena tą vakarą. Oh boy.

barcelona, Boys don't cry, Lovecats, Palau Sant Jordi, The Cure

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Calendar
December 2016
M T W T F S S
« Jun   Jan »
 1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031  
Follow


2008 - 2018