2019 metai muzikai nebuvo tokie gausūs kaip serialams. Saugodama miegančių namų ramybę muzikos klausiau labai mažai arba labai tyliai. Bet vaikai auga ir klausymosi minutės bei decibelai auga kartu. Dėl tos pačios mažos priežasties, koncertą iškeisdavau į bet kokį kitą lengviau pasiekiamą malonumą. Jokių didelių koncertinių kelionių, jokių festivalių, ffs, net nuvažiuoti į Kairėnus atrodė iššūkis.
Metų galas. Mano judanti koja ir mielas draugas OCD reikalauja, kad viską sudėliočiau į dėžutes pagal patikimą ir spalvas. Serialus, muziką, koncertus, potyrius ir pojūčius. Aš nesipriešinsiu, nes kas gi gali būti smagiau, nei sudarinėti naughty and nice sąrašą, kai už lango šaltukas, o namie 26 plius ir spragsi malkos.
Per septynis Vincento mėnesius su mumis, kitaip nei tikėjausi, man nepritrūko miego. Labiausiai trūksta laiko, o dar labiau – kokybiško laiko. Filmų vakarai susitraukė iki serialų, ilgos vakarienės su pokalbiais – iki greito dienos aptarimo ir valgymo pakaitomis. Putotos vonios iki penkminutės dušo, na, suprantat principą.
Žiemos sustingime ateina ilgesio metas. Kai dienos cepeliniškai suvienodėja ir nesiskiria viena nuo kitos jau mėnesį, o apsnigusius medžius keičia juodi medžiai ir vėl apsnigę medžiai
Giliausia metų naktis ir tris paras sustojęs laikas. Ar begali būti geresnis laikas iššaukti savo demonus. Šiandien priverstinai buvau prisijungusi prie
Kažkada, žiūrint vakarėjančiam Vilniui į veidą, teko dalyvauti pokalbyje, kas yra menas. Konkrečiai, sprendėme, kada menas peržengia ribą ir pradeda kelti šleikštulį bei pasibaisėjimą.
