Tokiais vakarais, kai būti namuose yra šalčiau, nei lauke, nusimauni vilnones kojines ir basomis auniesi vasarinius batus. Nes juk eini šokti. Tokiais vakarais, kai atidėti skrydžiai ar kiti force majeure nebesutrukdo, pagaliau pavyksta pamatyti ašarojančius danus – First Hate. Ačiū, Živile.
Koncertuose retai kada išsitraukiu telefoną. Retai kada fotografuoju. Retai kada jaučiu didelę svetimą gėdą ir nežinojimą kur dėtis. Koncertas, kurio laukiau dėl tūkstančio priežasčių, virto abejotinu politiniu manifestu ir pirmą kartą tikrai galėjau pasakyti – šis diedas yra nukvakęs senis.
Last.fm turi beveik nereikalingą funkciją, sukurtą išskirtinai socialinių tinklų vojeristams ir ekshibicionistams: SET OBSESSION. Kad visi žinotų, kuri daina skamba pirma ir paskutinė.
Kartą teko aiškinti redaktoriui, kodėl negaliu parašyti koncerto apžvalgos per 20 minučių. „Taigi, viskas paprasta, sukali apie grupę, ką dainavo, kaip atrodė, kokie žmonės buvo ir baigta.“ „O jausmai, redaktoriau, jausmai???“
Metai ilgesio ir judi link salos. Šį kartą saloje daugiau vandens, nei žemės. Bet ir žmonių daug. Murzinų. Pasiilgusių. Laimingų. Mėnuo Juodaragi, Tavo gentis grįžo namo.
Apie Depeche Mode sakydavau, jog tai – mano brolių grupė. Užaugau klausydama 101, Music for the Masses ir Violator. Atmintinai mokėjau kiekvieną melodijos vingį, tačiau nesupratau nė vieno žodžio. Broliai išvažiavo, kasetės liko, žodžius išmokau. Ir taip netikėtai tapau Sister of Night, o DM tapo ir mano grupe.
