Vieneri metai tylos. Kalbėjau kitaip: vaizdais, buvimu, rašymu sau, spalvomis ir kažkokiu nesibaigiančiu nerimu ar ieškojimu. Galvoje man vis dar baiginėjasi 2019. Nors gal net nesibaigia, tik vis sukasi ratu jau antri tokie patys metai: raganaujant aplink save ratu pilant druską ir vakcinas.
Šiandien tobula diena gulinėti ant žolės su knyga ir šaltu Rosé.
Vynas vėsta, o knygos lentynoje rikiuojasi antra eile. Žinoma, japonai turi žodį. Tsundoku. Žmogus, kuris perka knygas, bet jų neskaito.
2019 metai muzikai nebuvo tokie gausūs kaip serialams. Saugodama miegančių namų ramybę muzikos klausiau labai mažai arba labai tyliai. Bet vaikai auga ir klausymosi minutės bei decibelai auga kartu. Dėl tos pačios mažos priežasties, koncertą iškeisdavau į bet kokį kitą lengviau pasiekiamą malonumą. Jokių didelių koncertinių kelionių, jokių festivalių, ffs, net nuvažiuoti į Kairėnus atrodė iššūkis.
Metų galas. Mano judanti koja ir mielas draugas OCD reikalauja, kad viską sudėliočiau į dėžutes pagal patikimą ir spalvas. Serialus, muziką, koncertus, potyrius ir pojūčius. Aš nesipriešinsiu, nes kas gi gali būti smagiau, nei sudarinėti naughty and nice sąrašą, kai už lango šaltukas, o namie 26 plius ir spragsi malkos.
Jei vieną dieną nustosiu generuoti spontaniškas ir iš pirmo žvilgsnio neįgyvendinamas idėjas, patikrinkite mano pulsą. Kasdien per mane teka labai nepastoviai banguojanti informacijos srovė, kaip tūkstančiai jonvabalių – apsvaigusių nuo vasaros nakties, ką tik gimusių, beveik numirusių, energingų ir klaidžiojančių be tikslo.
Kartu su beveik baltosiomis naktimis į mano miegamąjį atslinko beveik nemiga. Jau kurį laiką besitęsiantis besapnis laikas atsiperka įstabiais saulėtekiais, Marsu tiesiai prieš mano langą prieš aušrą ir insta kadrais.
