Šimtas metų verpetuose

Vieneri metai tylos. Kalbėjau kitaip: vaizdais, buvimu, rašymu sau, spalvomis ir kažkokiu nesibaigiančiu nerimu ar ieškojimu. Galvoje man vis dar baiginėjasi 2019. Nors gal net nesibaigia, tik vis sukasi ratu jau antri tokie patys metai: raganaujant aplink save ratu pilant druską ir vakcinas.

Iš kasdieninių darbų, kavos gėrimo, nuotolinio mokymosi, kiaurai skrodžiančių įkvėpimų, naktinių skaitymų, panikos, ilgų pasivaikščiojimų ir nemigos susiformavo nesibaigiantis verpetas, iš kurio ištrūkus daug kas ima atrodyti svetima, nejauku, ne. PTSD. Myliu savo namus ir savo chaotišką verpetą, bet noriu iš jų išeiti kuo daugiau, kuo dažniau. Kad namai netaptų slėptuve. Kad netaptų vienintele saugia vieta. Kad netaptu vienintele vieta, kur vis dar jaučiuosi gerai.