2019 suvynioti: muzika

2019 metai muzikai nebuvo tokie gausūs kaip serialams. Saugodama miegančių namų ramybę muzikos klausiau labai mažai arba labai tyliai. Bet vaikai auga ir klausymosi minutės bei decibelai auga kartu. Dėl tos pačios mažos priežasties, koncertą iškeisdavau į bet kokį kitą lengviau pasiekiamą malonumą. Jokių didelių koncertinių kelionių, jokių festivalių, ffs, net nuvažiuoti į Kairėnus atrodė iššūkis.
Kai ką praleidau pirmą kartą, kai ką jau antrą, bet kai ko negalėjau praleisti 4 kartą iš eilės – daniška melancholija First Hate užgimusioje ir skambiai numirusioje Platformoje. Viskas buvo tobula, išskyrus garsą. Gal tie kaimynai iš tiesų skundėsi ne dėl triukšmo, o dėl įgarsinimo kokybės. Nes tokiu atveju, visiškai suprantama, kodėl jie užsidarė.
Kitas įdomesnis metų egzempliorius buvo Michael Gira, kuris, nors ir buvo aktyviai siūlomas mano draugų, man neprilipo tol, kol spotify tyliai neprakišo jo albumo How I Loved You. Aišku, nedrąsiai ėmė lįsti ir Swans ir visi kiti eksperimentai. O tada nutipenau į jo koncertą. Buvo labai gerai – mažai eksperimentų, daug sodraus gerklinio balso ir užsiknisusio senelio juokų.

Nauji albumai. Iš mano perklausų galima pagalvoti, jog išėjo vienas vienintelis, oh boi, Nick Cave Ghosteen. Limpančiom akim laukiau pasaulinės pirmosios perklausos, kuri buvo tokia keista – tarp miego ir aukštų natų, liūdnų istorijų, kurias beveik susapnavau ir hipnotizuojančių video. Naujas albumas – naujas turas. Šį kartą jo klausysiu Paryžiuje. Nes Paris is always a good idea. Ir oh boi, I love you.

Naujas vardas mano playlist’e – Graham Coxon. Bičiukas sukūręs OST serialui The end of the f***ing world. Mano slaptas fav iš šio antro sezono albumo yra Mash potatoes.

:Of The Wand And The Moon: išleido rinkinuką Bridges burned and hands of time ir sutaupė mano laiką, nes nebereikia rankioti dainų platybėse. I crave for you is THE song.

Mando Diao išleido albumą BANG. Albumas labai vienodas, regis, nebeliko nė kruopelytės Good times.

Leonard Cohen seka visų numirusių iš lempos pėdomis ir prieš Kalėdas pateikia dovaną – Thanks for the dance. Tokie post mortem releasai mane šiek tiek verčia vartyti akis, bet suprantu visas puses ir pati laukiu, gal kažkokią dovaną iš rankovės ištrauks ir mano Bowie.

Šių metų dainų dešimtuke – 13 dainų. Nes nenorėjau išmest nei vienos, o pridėti daugiau išeitų nebent Nick Cave. Muzika iš peržiūrėtų serialų, pabuvotų koncertų, suteikusi daugiausia įkvėpimų, o kai kurios neleidusios net iškvėpti.

Spotify

Youtube

Kiti metai bus geresni, pažadu. Laukiu, dalinkitės savo muzika, mano ausys visada stačios.