Sapnų pašto dėžutė
Kartu su beveik baltosiomis naktimis į mano miegamąjį atslinko beveik nemiga. Jau kurį laiką besitęsiantis besapnis laikas atsiperka įstabiais saulėtekiais, Marsu tiesiai prieš mano langą prieš aušrą ir insta kadrais.
Bet aš jau pasiilgau nepertraukiamo miego ir sapnų tokių gyvų, kad net skauda. Man nepatinka košmarai, net po dešimties ar dvidešimties metų atsimenu beviltiškumą ir bejėgystę. Sapnavau karą, o gal tiesiog eilinę pasaulio pabaigą. Bėgau balto miesto gatvėmis, tarp griuvėsiu, tarp beprasidedančių gaisrų. Bėgau į bokštą, o gal į švyturį. Vaizdai kiek priminė vieną GoT seriją, tik be drakono. Kojas kaustė baimė, nes klupau į prasiveriančias įgriuvas ir už žmonių lavonų. Šaukiau, o vaikyti kaip šaukiau, bet buvau viena. Atbėgusi į bokštą verkiau. Verkiau atsibudusi. Ir dabar pilve organai ima nejaukiai muistytis, nes tai buvo baisiausia patirtis, kuri vis dar tęsiasi.
Būna sapnų, kai baisu, bet šaukti negaliu. Kartą, labai gotiškai, žudikas rengėsi man nukirsti galvą. Bet aš negalėjau išleisti nė menkiausio garselio. Ir jis ją nukirto. Buvo tamsu. Kitą kartą, kai grįžau ten pat, prisiminiau, jog reikia rėkti. Kalnas su kirviu rankoje gūžtelėjo pečiais ir nuėjo.
Bet, tikriausiai didžiausias laimėjimas yra tyliai priimti savo baimę ir neklykiant jai į veidą, prigulti šalia. Pačioje saugiausioje vietoje – antrame dviaukštės lovos aukšte, kartu su raudonu meškinu, susapnavau tamsų mišką. Tokį tikrą pasakų mišką, su didelėm, senom eglėm, samanomis, daugybe vabalų, voratinklių ir garsų. Broviausi pro šakas, kol nedidelėje laukymėje pamačiau kažką įstabaus – pačią gražiausią pasaulio eglę. Šakos buvo tamsiai žalios, net juodos, augo tankiai ir gražiai susisukusios į savo gyvenimo ratus. Žiūrint iš toli, ji žibėjo. Ėjau artyn ir pamažu ėmiau jausti šaltį ir pelkės klampumą. Samanos pradėjo plūduriuoti, o eglės šakos – judėti. Dar keli žingsniau arčiau. Eglė nejudėjo. Nė viena jos šakelė. Tai buvo tūkstantis gyvačių. Jos žibėjo ir juodavo, krito nuo medžio ir vėl stiebėsi į jį. Pašokau iš sapno, bet sapnas niekur nedingo. Vietoj mano pagalvės juodavo ta pati miško pekla, žibėjo vabalai ir krutėjo slidi gyvačių oda. Nepamenu kodėl, bet aš tiesiog atsiguliau į viso to knibždėlyno vidurį ir užmigau.
Dar vienas sapno siaubas kartodavosi periodiškai. Aš manau visi turi sapną, kuriame krenta, skrenda ar kaip kitaip patiria nesvarumą. Bent jau turėjome, kol buvome maži, nes mano Mama visad sakydavo, jog kritimas ar skridimas sapne reiškia, jog augi. Mano sapnas prasidėdavo antrame laiptinės aukšte vaikystės name. Aš greitai bėgdavau į ketvirtą aukštą (kaip vėliau paaiškėjo, tai turėjo ir savų prasmių), tuomet pažiūrėdavau pro turėklus žemyn. Man iki šiol kyla klausimas, kokio velnio palikdavo žiojėti tą baisų laiptų centro stačiakampį. Ir man labai keista, jog tikrame gyvenime juo leisdavosi tik pamiršti daiktai, raktai, kartą esu spjovusi iš 5 aukšto ir nė vienas vaikas neiškrito. Na, išskyrus mane. Sapnuose beveik kasnakt aš krisdavau ir krisdavau tuo tuščiu stačiakampiu kaip Alisa į Triušio olą. Tada kojos susipindavo, užsikabindavo ir aš vėl stovėdavau antrame aukšte.
Antrojo aukšto magija yra nepaneigiama. Mes gyvenome antrame aukšte. Ten buvo ir pašto dėžutės. Lyg išlankstytos iš popieriaus, siauros mažutės, 12 vienodų užrakintų mažučiais rakteliais. Išskyrus 7. Po jomis stovėjo elegantiškas suolelis. Ant jo ilgą laiką pasilypėdavau, kad pažiūrėčiau, ar kažkas yra pašto dėžutės viduje. Ir koks džiaugsmas aplankydavo, jei rasdavau. Laiškai, vėliau laikšraščiai, žurnalai, tada vėl laiškai. Daug laiškų. Tas ypatingas pašto kvapas, panašus į naujos knygos – popierius, antspaudų rašalas, klijai – jis ilgai išlikdavo dėžutėje ir jau iš toli galėdavai užuosti, jog dėžutėje kažkas yra. Pirmiausia pamėgini ištraukti įmestą voką per viršų, tuomet bėgi pasiimti mažo raktelio, kuris kabodavo medinėje dėžutėje prie durų, skardelės sudžeržgia ir vokas įvirsta į rankas. Koks džiaugsmas. Visą šitą laukimo – gavimo – netikėtumo džiaugsmą supakavau ir nusiunčiau sau į sapną, kurį sapnuoju vėl ir vėl. Sapnas kinta, vaikystės pašto dėžutes, pakeitė kitos, kartais nešviečia saulė, kartais būna visai kita laiptinė, kartais nebūna raktelio. Bet visada būna laiškai. Pilna pašto dėžutė.
