First Hate, First Love

Tokiais vakarais, kai būti namuose yra šalčiau, nei lauke, nusimauni vilnones kojines ir basomis auniesi vasarinius batus. Nes juk eini šokti. Tokiais vakarais, kai atidėti skrydžiai ar kiti force majeure nebesutrukdo, pagaliau pavyksta pamatyti ašarojančius danus – First Hate. Ačiū, Živile.

Vieta – Platforma. Užaugau girdėdama kaip 23:30 pro nutilusią Šilutę dunda paskutinis traukinys. Traukinių bildėjimas, senovinė traukinių stotis, visiškai sustojęs laikas ir filosofiniai pasivaikščiojimai nenaudojamais bėgiais buvo mano įprasto vaikiško – paaugliško gyvenimo dalis, todėl iš karto žinojau, jog vieta man patiks. Neklydau. Ir First Hate buvo puikūs. Keisti, kampuoti, bet švelnūs. Kaip tie jaunuoliai per ilgomis rankomis ir kojomis, bei atlėpusiomis ausimis, kurie kelia šypseną, bet po to imi ir įsimyli.
Bet kodėl pagailėjote garso ir kokybės? Blerbiantis, šnypščiantis, dingstantis garsas. Koncertas buvo nemokamas, jei tai buvo priežastis, būčiau sumokėjusi už negėdingą kokybę. Duosiu šiai vietai dar vieną šansą, nes nostalgijos traukinys ūkdamas sukėlė labai daug dulkių ir paliko tirštą bei aštrų dervos kvapą ore.