Juodojo gaidžio vynas

Kvapas yra pati paveikiausia priemonė atgaivinti prisiminimus. Van Cleef and Arpels Feerie mane pirma klase nuskraidina tiesiai į Le Marais, verdama uogienė – į babos Barboros namus vidurvasarį, saulėtas pušynas – į Nidą, aliejiniai dažai – į Tėčio dirbtuves.

Kai atsibundi sekmadienį ir bandai atsakyti į amžiaus dilemą – ar keltis ir eiti valgyti, ar dar pamiegoti, atsidarai langą, kad į kambarį įleistum dar neperkaitusio oro, tuomet kažkur tolumoj išgirsti giedantį gaidį. Nepadoriai vėlią valandą išauklėtam gaidžiui, nes saulė jau aukštai. Bet gieda jis atkakliai, panašu, jog nesenai buvo paleistas į laisvę iš tamsios nakties, kuri tęsiasi tiek, kiek nori šeimininkas. Tas tolimas, prislopęs ir beveik susapnuotas giedojimas netikėtai suveikia geriau nei kvapų popuri. Šoki iš lovos, kepi blynus per visą keptuvę, nes terliotis su mažais nėra laiko, imi didžiausią dubenį ir puoli skinti jau beveik byrančias uogas. Du serbentai į dubenį, vienas į burną. Svajoji apie uogienę, tokią tirštą ir aitriai kvepiančią kai lauke speigas. Uogų skynimas išsitęsia per visą dieną, nes atsitinka arbatos, kavos, pyragai ir saldainiai. O vakare žiūri į juoduojančius perliukus ir nusprendi, jog reikia naujų prisiminimų. Taip atsiranda naujas kvapas – juodųjų serbentų vyno.