Diana, aš pažiūrėjau Twin Peaks

Vakar beveik vidurnaktį pradėjau žiūrėti paskutiniąją naujojo Twin Peaks’o sezono dalį. Nepaisant didelio noro sužinoti visus atsakymus, aš norėjau ją išjungti. Perskaityti The Secret Diary of Laura Palmer. Pažiūrėti Fire walk with me.

Pažiūrėti pirmąjį ir antrąjį sezonus. Perskaityti The Secret History of Twin Peaks. Pažiūrėti visus David Lynch filmus. Pažiūrėti trečiąjį sezoną nuo pradžių. Ir tik tada pasiruošti tai neišvengiamai pabaigai. Šiandien tarsi tarp raudonų užuolaidų klajojau miego trūkume ir bandžiau suprasti, kaip iš vidutinės žiūrovės tapau die hard gerbėja. Vasaros pradžioje net nebūčiau galėjusi pasakyti kokie būna Lynch’o filmai. Neišduosiu jokių atsakymų, bet pabandysiu užčiuopti savo labai gyvo įsimylėjimo esmę.
Atsisveikinau su apsėstu agent Cooper savo mokyklos baigimo vakarėlio metu, kai palikusi savo drauges nusliūkinau iki televizoriaus ir įsikniaubusi į pagalves laukiau to galutinio atsakymo. Kol Cooper ir BOB kvatojo, viena iš mano draugių raudonu kilimu ropojo į virtuvę. Gyvenimas visu greičiu imitavo Lynch’ą. Ir jis tai darė visus 26-rius metus, kol savo laiko kilpoje apsisuko ir grįžo iki manęs. Taigi, esmė.
Pirmiausia – tie miškai ir ūkai. Jų spalvos, tikrumas ir buvimas neatsiejama miestelio gyventojų dalimi hipnotizuoja. Visi paukščio skrydžiai ir kampai, kuriuos dažniausiai gali pamatyti netikėtai pabudęs anksčiau už kitus ir išėjęs į rūką be kompaso (ar telefono, jūs šiuolaikiniai vaikai). Aš labai džiaugiuosi prasidėjusiu rudeniu, nes tokius vaizdus galiu matyti iš savo balkono, ar važiuodama per miškus į darbus.
Nemėgau Angelo Badalamenti. Nesupratau, kodėl visos merginos iš muzikos mokyklos mokėjo groti Twin Peaks temą. Kol nepamačiau video, kuriame pats Angelo kalba apie šios temos sukūrimą. Kol neišgirdau jo muzikos naujame sezone kaip rūkas nugulančios ir apkamšančios istorijos vingius. Nors čia ji buvo naudojama skurdžiau nei pirmuose dviejuose sezonuose, atpažįstami akordai svarbiausiais istorijos momentais sugebėdavo sugrūsti nemenką gniutulą į gerklę ar priversti nemaloniai muistytis, nujaučiant grėsmę.
Kalbant apie grėsmę. Aš mėgstu kokybiškus siaubo, mistinius ir visokius panašius šiurpius filmus. Ir, o vaikyti, šis serialas mane priversdavo bijoti net per ilgai ekrane rodomo tuščio kambario. Bijoti taip, kad užsidengdavau akis. Bijoti, kad kažkas manęs paklaus, ar turiu ugnies. Bijoti pasitikėti bet kuriuo matomu, nes niekas nėra nekaltas tokiame miestelyje.
Maistas. Šių vasaros atostogų metu suvokiau, jog turiu priklausomybę kavai. Aš tikiu, kad Mr. Coop buvo toks blogas tik dėl to, kad negėrė kavos. Fun fact. Buvau įsitikinusi, jog vyšnios sunoksta rudenį ir, kai jų atsiras, aš tikrai išsikepsiu tą nuostabų vyšnių pyragą. Bet ne. Vyšnios jau baigėsi. How? Bet tikrai. Nukeliavusi į JAV tikrai valgysiu pakelės užkandinėse tuos milžiniškus blynus ir gersiu kavą, kurią vis papildys malonios (dažniausiai nelabai) padavėjos.
Humoras. Toks subtilus ir tikrai ne visiems prieinamas. Kartais erzinantis. Pašiepiantis. Primenantis 80 – tųjų komedijas. Netikėtas. Kasdienis. Bent kelių lygių, tarp kurių ribas nustato pats žiūrovas pagal savo gyvenimą. Absurdiškas. Ne puritoniškas.
PASLAPTYS. Pradedam pirmą trejetą. Paslaptis nusidriekusi per 26-rius metus ir suteikusi viltį būti atskleista. Paslaptys, kurioms atskleisti reikia žemėlapio, FBI, kvantinės ir branduolinės fizikos žinių, fantazijos, psichologijos, panikos ir pamišimo. Dar šiek tiek psichologijos ir Froido. Amžinos paslaptys, jei nepasitiki savimi ir reikia aiškiai suformuluotų atsakymų. Atskleistos paslaptys, jei įsivaizduoji, jog gali interpretuoti Lynch’ą ir Frost’ą.
TWIN PEAKS. Šis miestelis jau senai nebėra tik vieta serialui. Tai nėra serialas. Tai yra mažas pasaulis, kurio artefaktus gali rasti savo aplinkoje. Tai nėra marškinėliai ar paveikslėliai ant priešpiečių dėžutės. Twin Peaks’o faktai susipina su gyvojo pasaulio istorija ir ta mistiška kita dimensija, kurioje viskas iš tiesų egzistuoja. Rekomenduoju bent perversti The Secret History of Twin Peaks. Rūke paskendę medžiai, gundantis džiazas, raudonos užuolaidos, juodai baltos grindys, vyšnių pyragas. Prie tokių nuotraukų instagrame tikrai rasi žymes #Lynch, #TwinPeaks, #owlsarenotwhattheyseem.
DAVID LYNCH. Aš atsisveikinau su juo tame mokyklos baigimo vakarėlyje ir daugiau nedaviau jam šansų. Pamenu, ilgą laiką ant mano sienos studijų namuose kabėjo komiksas, kuriame du kino kritikai aptaria Inland Empire. Vieno iš jų nuomone šis filmas, apsimyžysio bomžo bandymas papasakoti savo gyvenimo istoriją be veiksmažodžių. Šis Twin Peaks The Return atvedė Lynch’ą ir pasodino ant mano sofutės. Turiu pasakyti, David’ai, Tu baisiai lėtas. Tu sąmojingas. Tu visada turi ką pasakyti ir visada lieki tiek daug nepasakęs. Tu nepatinki mano Mamai, bet sakė, kad galės Tave atlaikyti kartą per savaitę, nes Tėčiui Tu visai nieko. Aš mėgstu režisierius, kurie renkasi vis tuos pačius aktorius ir taip kiekvieną savo filmą paverčia dar vienu mažu žemėlapiu po savo sukurtą visatą. Q. Tarantino, W. Anderson, T. Burton – visi jie sėdėjo ant mano sofos ir aiškino savo žvaigždėlapius. Net ir pabaigus serialą, aš žinau, kad galiu pažiūrėti tiek ilgai ignoruotus filmus ir, sprendžiant iš medijos, išgyventi Twin Peaks’o nuotaikas dar ir dar kartą, nes aktoriai ir idėjos bei įkvėpimai tie patys.
Pabaigai:

Through the darkness of future’s past,
The magician longs to see.
One chants out between two worlds…
“Fire… walk with me.”
We lived among the people.
I think you say, convenience store.
We lived above it.
I mean it like it is… like it sounds.
I too have been touched by the devilish one.
Tattoo on the left shoulder…
Oh, but when I saw the face of God, I was changed.
I took the entire arm off.
My name is MIKE.
His name is BOB.

https://www.youtube.com/watch?v=Np1Qo8CsW00