MJR 2017: šaknys ir šakos

Metai ilgesio ir judi link salos. Šį kartą saloje daugiau vandens, nei žemės. Bet ir žmonių daug. Murzinų. Pasiilgusių. Laimingų. Mėnuo Juodaragi, Tavo gentis grįžo namo.

Namuose kaip visada alus ir midus, blynai ir samosos, ežerai ir kalnai ir muzika. Kažkurioje akimirkoje išgirdau, jog į šį festivalį ilgainiui imi važiuoti nebeskaitydamas programos.
Jei iš tiesų neskaitei programos, galėjai gerokai nustebti scenoje išgirdęs repą ar synth pop. Ar mjr netenka savo publikos ir bando taip pritraukti žmones, kurie niekada nesvarstė vykti palydėti vasaros su lietumi ir deginamais ožiais? Ne gyvais, šiaudiniais. Galbūt. Bet visai tikėtina, jog ir užkietėję lininius rūbus dėvintys ir basomis po vaikystės pyragų tešlą maurojantys gentainiai nebuvo gyvai matę Svaro anei Igorio. Galbūt. Bet kokiu atveju, naujai atvažiavusiems ir jau 15 – tąjį kartą besiklausantys Atalyjos ar Skylės šis savaitgalis buvo kupinas naujų patyrimų. G&G Sindikatas susijungė su Ugniaviju, Lemon Joy german electro synth pop maniera sudainavo apie motinėlę ir obuolius ir viskas netikėtai stojo į vietas.

Einar Selvik, po Didžiuoju Ąžuolu kalbėjo apie tai, jog medis be šaknų nuvirsta. Medis, kuris tik leidžia šaknis, šakomis nebekyla į viršų. Tai va, medi, žinok jog santykis labai svarbu. Ne dirbtinis, madingas ar dar blogiau madingai pasteliškai išjaustas. Ne išvargtas per purvą ir sunkų darbą, kai šventė virsta spoksojimų į medžio tankmę, tikintis, jog perkūnas trenks ir rytoj nebereiks pilstyti ar gerti alaus.

Nežinau, kiek tikras mano pačios santykis su šaknimis ir kiek mano šakos kyla į viršų. Dažniausiai renkuosi tylaus stebėtojo vaidmenį ir pati sau išgyvenu savo katarsius. Šįkart viskuo dalinausi su kiekvieną dalyką naujai matančiomis keturmečio akimis, kuris penktadienio rytą pabudo šaukdamas „Važiuojam į juodaragį“. Regis, paprastas dalykas – mušti būgną. Mušti 100 būgnų. Eiti kartu su šimtu žmonių mušančių būgnus. Sutikti kitą šimtą žmonių mušančių kitą šimtą būgnų. Ir susijungus kartu nueiti pas tūkstantį laukiančių. Kopti į kalną ir jausti, kaip po kojomis tikrai dunda žemė. Gaudžia. Kaip per karą. Kaip po pergalės. Kaip kažkada. Kaip dabar. Dideli būgnai. Šamaniški būgnai. Suvenyriniai būgneliai. Mūsų skardus snare drum. Šalia mūsų stovintys vaikinai su perkusija, kurie kartu su „Dijūta kalnali“ dainavo ir grojo „The Girl from Ipanema“. Šaknys ir šakos.

Nakties tamsoje gali nebematyti garsistų namelių, tik milžiniškus laužus, parbristi dumblu iki palapinės lengva, nes akys pakeltos į paukščių taką, švelniai ištrauki po marškinėliais vaikščiojančius vorus ir girdi kaip braška Grįžulo Ratai pušyne.