Depeche Revolution

Apie Depeche Mode sakydavau, jog tai – mano brolių grupė. Užaugau klausydama 101, Music for the Masses ir Violator. Atmintinai mokėjau kiekvieną melodijos vingį, tačiau nesupratau nė vieno žodžio. Broliai išvažiavo, kasetės liko, žodžius išmokau. Ir taip netikėtai tapau Sister of Night, o DM tapo ir mano grupe.

Tėtis klausė, kelintas tai koncertas. Pati išsigandau ir nepatikėjau, kad jau ketvirtas. Šį kartą su milžiniška kaimynų šalies devotees armija. Nerimavau, nes, mano nuomone, Dave paskutiniuose Anton Corbijn kadruose atrodo gerokai pavargęs, suliesėjęs ir gal net paliegęs. Nerimą kėlė ir apšildančios atlikėjos pasirodymas. Atlikėja – muzikos prodiuserė ir DJ Maya Jane Coles. Gal buvo per šviesu, per daug žmonių, per mažai garso, jokių efektų (tik video ekranuose) ir ji tiesiog paskendo visame lenkiškame šurmulyje. Apie tai, kada atlikėjai ateina į sceną anksčiausiai sužino sėdintys pačiuose tribunos pakraščiuose. Taip mums nutiko per Coldplay, kai pirmieji pamatėme švysčiojant žibintuvėlius. Taigi, kai dešinysis viršutinis kampas ėmė staugti, supratau, jog traukinys jau atrieda.

Koncertas prasidėjo The Beatles Revolution ištrauka. Rimtas pareiškimas. Garso problemos apkartino gerą gabalą koncerto pradžios. Pirmas penkias šešias dainas girdėjau tik Dave vokalą ir bosą. Nei Martin’o gitaros, nei balso, nei taip pasiilgto synth. Kaip ir tikėtasi, beveik ketvirtadalis dainų buvo iš naujojo Spirit. Gal dėl to pirmoji koncerto pusė atrodė gana niūri ir agresyvi. Dabar dekonstruojant tokius jausmus, manau, kad susidėjo susierzinimas dėl garso kokybės (tokio lygio koncerte???), nerimas, kad Dave nenugriūtų besisukinėdamas ant scenos ir pačių dainų pasirinkimas.
Situacija ėmė gerėti nuo In your room. Galbūt žmonės, kaip ir aš, ilgai buvo šoke ir tik tuomet ėmė reaguoti ir dainuoti.

Kadangi Varšuva nėra taip labai pietuose kaip man norėtųsi, žmonės čia vis dar augaloti ir aš į sceną galėdavau pažvelgti nebent sinchroniškai siūbuodama į kitą pusę negu ąžuolai prieš mane. Tačiau turėjau front view į įmitusių vyrukų, kuriems DM užsibaigia ties Enjoy the Silence, šėliones. Jie filmavo viską. SCENĄ, kurią vis bandė prizoominti, MINIĄ, kuri šoka ir dainuoja aplink, ŠVIESELES, kuriomis užsižiebė visas stadionas, kai Martin’as draskė mano širdį, ir SAVE, kai groja jų mėgstama daina, o jie apsikabinę traukia su giliu lenkišku akcentu pro šalį. Bet rimtai, ar kas nors žiūrite tuos filmukus, kuriuos filmuojate? Viskas, kas lieka, tai tragiškas garsas, nes prakaituotu delnu uždengiate mikrofoną. Neįžiūrimų figūrų šou, nes stovite toli nuo scenos, o ekranai per ryškūs ir vietoje jų matosi tik baltos dėmės. Ar žiūrite filmukus, kuriuose tiesiog rėkiate apsikabinę ir apsimetate, kad dainuojate. Aš daug kartų bandžiau pagauti kažkokį veiksmą: konfeti, minios unisoną, netikėtą improvizaciją, pirmą išėjimą į sceną, pokalbį ar tiesiog garsą. Bet viso to rezultatas – visos tos puikios akimirkos neišgyventos, nes tuo metu kuičiausi kišenėje ieškant telefono, valiau lešį, įrašinėjau dar ir dar kartą. Todėl nebefilmuoju ir nebefotografuoju koncertų metu. Todėl mano balsas užkimsta savaitei, nes dainuoju ne tik prieš kamerą.

Yra vienas momentas, kurį tikrai norėčiau užfiksuoti. Jis dažniausiai atsitinka geruose koncertuose, kuriame geras ne tik atlikėjas, bet ir publika. Tai pirmoji akimirka, kai vokalistas nustoja dainuoti ir jo veide atsiranda nedidelis šypsnys. Vietoje jo dainuoja visa publika. Svarbu pamatyti tą pačią pirmą reakciją. Man atrodo, kad tame šypsnyje slypi didžiausias įmanomas pasitenkinimas savo darbu. Vėliau seka raginimas dainuoti toliau, į minią atsukamas mikrofonas, paliekama tik būgnai arba pritariantieji balsai, kurie palaiko minios degimą. Bet tai jau būna išsireikalauta. Šiame koncerte publika sugebėjo nustebinti ne kartą.

Aš sau siurprizų pasilikau mažai. For the web is dark and full of spoilers. Po šio koncerto nusprendžiau, jog nebenoriu žinoti nieko apie ateinančius koncertus. Nei kokias dainas gros, nei kokių koverių pasiūlys desertui, nei kiek encore, nei kokia paskutinė daina. Nes čia tas pats, kaip žinoti, kada susituoksi, ką valgysi pietums per savo 50-tąjį gimtadienį ir kada mirsi. Nenoriu. Noriu, kad nuo šiol visi David Bowie koveriai mane užkluptų netikėtai (note: išeiti iš DM devotees aka DM spoilers grupės).
Ir baigėsi. Paliko tamsoje su asmeniniu Jėzusėliu aidinčiu ausyse. Ilgai neįjungė šviesų ir salės tvarkytojai ėmė ardyti kolonėles tamsoje. Bet visai neliūdna, nes po 7 mėnesių tėčiui pasakosiu apie 5-ąjį koncertą.

Verdiktas: atominis koncertas su miegančia garso ir šviesos operatorių būdke.

P. S. Taip, galima nufilmuoti ir puikių klipų. Esu už juos dėkinga, nes turiu ką parodyti ir pati pažiūrėti.