100vs100 You are ENOUGH
Regis, visas košmaras prasidėjo dar šeštadienį, kai pirmą kartą savarankiškai dažiau margučius. Trys su svogūnų lukštais apvynioti žiedeliais, trys su ciberžole
ir trys su spanguolių sultimis. Svogūnai puikiai nudažė kiaušinius sodžiai ruda spalva ir visiškai ignoravo mano uždėtas gėles ir lapus. Spanguolių sultys išėdė kiaušinio lukštą ir jo spalvą ir kiaušiniai pasidengė pūslėmis. Ciberžolė visiškai nieko nepadarė, taigi nusprendžiau kiaušinius mirkyti per naktį.
Vakare, kai baigėm žiūrėti siaubo filmą, mane turėjo palydėti iki tualeto, nes aš girdėjau kažką braškant. Ir dar palikau atidarytas spintos duris (J. U. už tai man neatleistų) ir persigandau blausioje nakties šviesoje pamačiusi siluetus levituojančius ten, kur kabojo chalatai.
Tada atsikėlėm lyg nuostabiausių Kalėdų rytą ir paaiškėjo „blausios nakties šviesos“ priežastis – fifteen feet of pure white snow. Na, gal tik 10 centimetrų, bet jausmas panašus. Sniegas ne tik „pakavojo“ visas mano gėles, kuriomis norėjau papuošti namus, jis išvertė kelioliką medžių pakeliui ir paliko mus be elektros. O be elektros reiškia – be šildymo, vandens ir tv. Kai jaukiai susėdę aplink židinį skaitėme knygas ir snūduriavome, galvojau, kad aš juokiuosi paskutinė, nes nenukabinau nuo durų kalėdinių vainikų. Ciberžolė vis dar nebuvo nudažiusi paskutinių trijų kiaušinių, taigi pasidaviau ir padėjau tuos murzius šalia kitų nevykusių margučių.
Elektra atsirado vidurdienį. Bet bėdos nesibaigė. Vietoj gražaus, puraus, sveikesnio (nes vietoj recepte nurodyto 800 g. cukraus įdėjau tik 100 g.) bananų torto pavyko pagaminti kiek guminį, žalsvos spalvos darinį. Ir dar supratau, jog nenusipirkau vyno.
Bet net ir per sniegą, su savomis gėlėmis, su tobulu margučiu, pietumis ir pyragais atvažiuoja patys mieliausi ir viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Leiskite jus pasveikinti su netobuliausiomis šventėmis, kurios yra pačios geriausios.
Mano savaitės spintos turinys – juodas, su lapėmis ir kitomis aplikacijomis, šventinis ir visiškai kasdieninis, nes vieną dieną tiesiog nelipau iš lovos. Viešoje erdvėje pasirodė straipsnis apie mano „įkvėpėją“, kuri pabaigė antrąjį savo iššūkio mėnesį. „Įkvėpėja“ pasidalino, jog rūbus, kurių ji neapsivilks per šias 100 dienų, ji atiduos labdarai. 100 derinių ir spintoje lieka dar koks 100 nepanaudotų vienetų. Galbūt nudėvėtų, galbūt nemėgstamų, galbūt netinkančių su niekuo kitu, galbūt nebemadingų ir nestilingų, galbūt spontaniško pirkimo išdavikų, galbūt emocijų palaikų. Nelendu į niekieno spintą ar juolab sielą, tačiau žinojimas, kas esi, kas tau patinka, ką turi spintoje ir ko tau trūksta, kad mažiau būtų daugiau, išlaisvina.
Velykos – dar viena puiki proga atsikratyti balasto. Rūbų, maisto, minčių, emocijų, daiktų. Gamta pati davė didelį baltą popieriaus lapą ir leido pradėti viską iš naujo. Stop dragging that horse around.
[widgetkit id=2141]
