Paraleliniai KoЯn
Jei jūsų paauglystė slinko paraleliai mano alternatyvai, tuomet jūs tikriausiai klausėtė grupės KoЯn. Visus kartus, kai juos girdėjau, buvo netyčia
ar ne savo noru. Na, ne mano arbatos puodelis, atleiskit. Nepaisant nelogiškumų, lygiagrečiai einančios linijos vis dėlto susikerta ir aš pabuvojau KoЯn koncerte Varšuvoje.
Negaliu daug kalbėti apie pačią muziką, tačiau apie nuotaiką, kuri (pažodžiui) tvyrojo Torwar arenoje galiu papasakoti daug.
Varšuva pasitiko plius 20 ir kaip visada tobulais Hard Rock Cafe kokteiliais, bei dvigubai pigesne tekila nei Barselonoje.
Torwar arena yra gan toli nutolusi nuo visų linksmybių, maždaug senamiestis – santariškės atstumu. Deja, į vietines santariškes nevažiuoja metro. Ant bilietų ir vietiniame puslapyje nebuvo nurodyta koncerto pradžia, tik kada atidaromos durys (17 val.) Be KoЯn, dar galėjome pamatyti HEAVEN SHALL BURN ir HELLYEAH. Atėjome į antrosios grupės (deja, nežinau kuri tai buvo iš šių dviejų) scenos tvarkymo pradžią. Dar prie lauko durų girdėjome klausimus: kur čia nusipirkti alkoholio??? Ir iš tiesų, viduje mačiau tik limonado stendus. Salė atrodė tuštoka, todėl ėmėm slinkti link scenos. Ir tuomet pasipylė siurprizai ir nusivylimai. Didžioji salės dalis buvo atskirta VIP fanams. Vargšai kaip mes liko šiapus tvoros. Nebuvo ekranų, o tai tokiam žmogui kaip aš, peraugusių metalistų koncertuose reiškia žiūrėjimą į mentes ir alkūnes. Bet visa tai buvo menkos problemos, nes šioje metalinėje skarbonkėje pirmiausia nebuvo oro. Rygos arenoje oras pasibaigia įpusėjus koncertui. Čia jo nebuvo dar prieš prasidedant. Aš mėgstu kvėpuoti, darau tai labai dažnai, galite nuspėti, mano kančias. Elgiausi kaip ekstremalioje situacijoje ir antrosios apšildančios grupės koncertą prasėdėjau ant žemės. Nepraėjo nei 1,5 valandos kančios ir į sceną įšurmuliavo nu metal pusdieviai.
Mano pirmoji baimė koncerte atsitiko 2008 Metallica koncerte Chorzow’e. Ten stadionas sutalpino apie 60 tūkstančių žmonių. Stovėjome netoli tvorelės ir pasigirdus Enio “The Ecstasy of Gold” minia mane suspaudė, atkėlė nuo žemės ir nunešė nežinoma kryptimi. 3 kartu buvę riteriai sugebėjo mane atkovoti ir sugrąžino į žemę. Šį kartą minia nebuvo tokia vieninga, bet buvo pati agresyviausia mano matyta publika. PoGo, stumdymasis ir gal 15 metų kaupta neapykanta literatūros mokytojams prasiveržė su pirmąja daina (Right now). Iki manęs atsiyrė gal 100 kg sveriantis plikagalvis, išsirengė iki wifebeaterio ir ėmė kumščiuoti orą pusės metro spinduliu aplink save. Mano laki fantazija matė kruviną mano arba E nosį, todėl spjoviau į centrinę vietą ir nuslinkau į introvertų kampelį. Koncertų introvertai stovi susikišę rankas į kišenes, apkabinę savo drauges ar draugus, o per mėgstamiausią dainą linguoja galvą. Švelniai švelniai, vos matomai. O jei visiškai nurauna stogą, tai krutina ir vieną koją. My type of people.
Mano jausmai KoЯn yra minimalūs, mano koncerto vertinimas neturi jokios NU emocijos. Faktas – koncerto metu buvo galima laisvai susišnekėti nerėkiant ausį. Trūko garso. Šviesos buvo monotoniškos. O paties veiksmo ant scenos tiesiog nemačiau. Pataupyta per visus galus. Tačiau visiems tiems šėlstantiems (vis dar) paralelinėje visatoje nebuvo jokio skirtumo. Jie buvo laimingi, šokinėjo, stumdėsi, dainavo, vienas kitą gausiai apdalino mėlynėmis ir fuck’ais. Bet viskas tik iš tos alernatyvios meilės, kurios man, NU metal koncerų introvertei, nesuprast.
[widgetkit id=2133]
P.S. Ačiū Popietės Vyrukui už alternatyvių paralelių paauglysčių sugretinimą.
