Kasablankos ilgesiai

Žiemos sustingime ateina ilgesio metas. Kai dienos cepeliniškai suvienodėja ir nesiskiria viena nuo kitos jau mėnesį, o apsnigusius medžius keičia juodi medžiai ir vėl apsnigę medžiai

, nes, žinia, pavasario dar nematyti. Tada važiuodamas automobiliu dairaisi per langą savo liūdname vaizdo klipe ir ilgiesi.
Paskutinės kelionės metu pajutau nenumaldomą ilgesį savo vaikystės megztiniui. Jį numezgė mano Mama. Tepamenu, kad dominavo žali siūlai, tačiau priekyje skirtingomis spalvomis ir skirtingais raštais buvo sumegzta kažkokia beprotybė, kuri žiūrint iš toli primintų Peru moterų darbus.
Jis tiko visur: vėsioms vasaros naktims Tėčiui vežant mane dviračiu iš sodo, ūkanotiems rugsėjo rytams, kai į pirmą klasę ateidavau per nuo rasos šlapią pievą, nes juk niekas nevaikšto keliais, žiemos penktadieniui, kai leidžiama pasilikti ilgiau ir pažiūrėti videokauką ir tam kvailam pavasario orui, kuris atrodo, jau yra šiltas, tačiau baigiasi perštinčia gerkle. To megztinio užtrauktukas buvo metalinis, o pasikraipę dantukai neklusniai susijungdavo. Man patikdavo garsas, kai metalinė užtrauktuko mašinėlė kildavo ir leisdavosi nelygiais dantukais. Tas garsas nepatiko niekam aplinkui.

Būna visokių ilgesių. Ilgiuosi merginos, su kuria mačiausi vieną kartą, tačiau kalbėjomės taip, lyg tai būtų duona kasdieninė. Net nelaukdama pirmadienio ar naujų metų nusprendžiau, jog nors kartą pabandysiu nepaleisti tokio nutikimo taip lengvai. Jokių nenuoširdžių mums reikėtų dar kartą susitikti ar damn, kur Tu buvai anksčiau. Nesusitikom. Tačiau kosminis ilgesys ir ta kasablankiška “this could be a beginning of a beautiful friendship” nuojauta persekioja kiekvieną nuobodų vakarą. Nes juk pasiryžimas negyventi pažadais ateina ne visiems ir ne iš karto. O gal ir ta nuojauta buvo vienpusė.

Juodais, baltais, bet dažniausiai cepeliniškai vienodais dienos nakties intervalais ilgiesi gyvenimo ir gyvybės. Na, nemoku aš taip. Ir plėšiu buvusių savininkų rūpestingai sukaltas ir suklijuotas lenteles nuo sienų. Visus tuos sluoksnius. Kol lieka baltos plytos. Kol lieka apnuogintas nervas. Neapsaugoti, neaprengti ir neizoliuoti atgimsime greičiau. Bet kol kas aplink tik buvusių senų nuolaužų krūva, pro ją šviečiančios plytos ir palubėj kibirkščiuojantis laidas. Darbų sauga? Ne, negirdėjau.