David Bowie is

Šitos dienos laukiau maždaug apie metus. Tikriausiai nuo tada, kai pradėjom planuoti mano gimtadienio kelionę į Paryžių ir pradėjau domėtis, kas ten vyks tuo metu. Didžiam mano nusivylimui, sužinojau,

jog paroda David Bowie is iškeliaus iš Paryžiaus prieš pat mums atvažiuojant. Kita stotelė – Melburnas. Ką gi, laukiau kuomet ji vėl sugrįš į Europą. Ir tai atsitiko. Gruodį paroda atsidarė Groningeno miestelyje (200 000 gyventojų).
Nuo pat pradžių žinojau, kad važiuosiu ten švesti jo gyvenimo, savo gyvenimo ir muzikos mūsų visų gyvenimuose. Su ta mintimi ir išlipau gražioje raudonų plytų Groningeno traukinių stotyje. Pirmas vaizdas, kurį pamačiau išėjusi iš pastato buvo milžiniški užrašai – David Bowie is. Kiek pašniukštinėję po miestelį, sukramsnoję pusryčių sumuštinius, įtipenome į muziejų ir atkišome jau senokai įsigytus bilietus. Gerai, jog nepasiklioviau sėkme, nes užrašas prie durų skelbė – sold out.
Besišypsantys veidai patikrino bilietus, įdavė išmanias ausines ir palinkėjo gerų įspūdžių.
Kiek drebančiom kojom ir labai užgniaužtais jausmais pradėjau kelionę per visą Jo gyvenimą. Mus pasitiko besišypsantis, rubuilis 10 mėnesių Bowie žvelgiantis iš serijos nespalvotų nuotraukų. Susižvalgėm, nusišypsojom ir pradėjom skaityti ir tyrinėti viską, absoliučiai viską, kas kabojo ant sienų, buvo padėta ar rodoma. Išmanios ausinės įsijungdavo tada kai reikėjo, ties tuo eksponatu, kuriam reikėjo paaiškinimo ir panašiai. Tik man į ausį nekalbėjo Britų karališkojo muziejaus darbuotojas. Man į ausį prabilo pats Bowie. Išgirdusi pirmus žodžius net atšokau nuo sienos. Balsas nutrūko. Prireikė minutės kitos, kad galėčiau grįžti ir klausyti toliau. Jis pasakojo apie džiazą, kurio klausėsi ir ničnieko nesuprato. Bet klausėsi tol. kol jis ėmė jam patikti. Kalbėjo apie mimus. Apie saksofoną. Apie Marc Bolan. Apie Beatles. Apie viską, kas jį dar jaunutį pastūmėjo tapti tuo, kuo jis norėjo būti. Lyg ir ramiai pergyvenusi jo pirmąjį gyvenimo etapą ir žalius dryžuotus švarkus, žengtelėjau į kitą salę. Čia balsas nutrūko ir pasigirdo countdown engines on. Sukausi ratu, o į mane iš visur žvelgė Kubriko 2001: A Space Odyssey plakatai, Times laikraštis, kurio pirmajame puslapyje mūsų Žemės nuotrauka iš kosmoso ir Jis. Su puikiais GC marškinėliais, šaukiantis Can you hear me Major Tom? Klausiausi dainos dar ir dar kartą. Ir verkiau. Dar ir dar kartą.
Prisiminiau pažadą švęsti gyvenimą ir nuslinkau į kitą salę. Joje sutikau dvi šokančias bobutes. Grojo Starman. Aš žiūrėjau į tą blyškų veidą, klaikiai apkirptus raudonus plaukus (aš pati netyčia buvau kartą taip nukirpta) ir vėl ėmiau graudintis.
Ten buvo visko tiek neišpasakytai daug. Tikriausia daugiausia buvo įtakos ir įkvėpimo. Žiūrėdama į jo kostiumus, sceninio makiažo pavyzdžius, batus, instrumentus, techniką ir tiesiog į jį patį šimtuose ekranų, nuotraukų ir paveikslėlių mačiau kiek smarkiai jo dėka pasikeitė pasaulis, muzika, mada ir galiausiai – aš pati.

Į šią kelionę pasiėmiau savo nepakeičiamą Zenit’ą. Nežinojau, kiek ten liko kadrų, vis tikėjausi, kad rasiu kur įsigyti juostelę, nes (tradicija) pamirštu ją nusipirkti prieš kiekvieną kelionę. Atkakliai jį tampiausi kuprinėje ir laukiau to tinkamiausio kadro. Sučiaumojus tą pusrytinį sumuštinį, išsitraukiau pusę kg iš kuprinės ir sufokusavau geriausiai šios kelionės nuotaiką atspindintį vaizdą – vieną iš užrašų „David Bowie is“. Nufotografavau. Nes niekaip nesutiksiu nė už ką pasakyti, kad „David Bowie was“.
Pasirodo, tai buvo paskutinis kadras. Tikiuos, kad ryt nunešiu juostą išryškinti.

P. S. Ne, man labai nepatiko Lady Gaga padaryta Bowie parodija.