Įsivaizduok drakonus
Pirmieji šiais metais drakonai. Įsivaizduojami. Apsisprendžiau apie šį koncertą likus vos kelioms dienoms. Nes bet koks apsisprendimas brėžia brūkšnį – šį kartą įsivaizduojamą – ir kelia klausimą:
ar aš gailėsiuosi tai padarius, ar gailėsiuos to nepadarius. Permąsčiau, kad gal ir nebuvau tokiame koncerte, kurio gailėčiausi ilgalaikėje perspektyvoje, čiupau bilietą ir ėmiau visai neilgai laukti.
Taigi, sekmadienio vakaras, pradedu ruoštis puoštis. Bukvaliai nuo kablio nukabinu baltus marškinėlius, užsimetu kožą ir maunuosi juodus sportbačius. Ir išeinu į šlabdribą. Meluoju. Neišeinu, o išbėgu, nes juk aš vis dar neišmokau planuoti laiko ir viską darau bėgomis.
Į salę įeinu likus minutei iki apšildančios mergaitės pasirodymo. Apsidairius matau daug ne itin brandžių žmonių. Tokių, kuriems iš langelio renkantis gimimo datą nereikia patempti žemyn. OK. Išgirstu šildymo mergaitę pirmą kartą. Salė ošia, dainuoja. Bet aš jos klausau ir paskutinį kartą. Na, nebent ji ir vėl apšildytų kokias Las Vegaso žvaigždes ir tai būtų antra laimingiausia diena jos gyvenime. Mano asmeninę erdvę įkyriai brūžina 2 metrų ūgio asabos rankinė. Užminu jai ant kojos, nes tai viskas, ką pasiekiu. Vėliau prie jos prisijungia tokio pat aukščio dvi draugės. Aš nebedrįstu mindžiotis, todėl vargais negalais atkovoju kitus 20 centimetrų į šoną ir baigiu stebėti šildymą savo jaukioje, neniekinamoje asmeninėje erdvėje. Trys gracijos atsikovoja vietą man už nugaros. Viena iš jų kvėpuoja taip, kad man vis nupučia plaukus ant akių. Ir jos šneka. Šneka taip, kad prarėkia muziką. Viską. Jos tikriausiai būtų girdimos ir iš juodosios skylės dugno. AŠ SUŽINOJAU LABAI DAUG.
1. Jų buvusių egzaminų tvarkaraštį.
2. Dėstytojų pavardes.
3. Kaip jos nemėgsta biochemijos.
4. Kaip kažkokia mergina mėgsta biochemiją.
5. Kuo skiriasi Šiaulių arena nuo Siemens arenos.
6. Kaip jos nešėsi sumuštinius į klubą.
7. Kokia muzika groja Salento.
Taip, jos trys merginos iš Šiaulių. Ir visa kalba buvo iš Šiaulių. Po labai labai trumputės pauzės viena pasakė, jog ji jaučia, jog vėl kalba šiaulėtišką. Kaip ir tuoks vyrs, kur ji matė per tieliką.
Mano smegenys iškeliavo. Aš net ėmiau svarstyti, ar man nedingti atsinešti kokio alaus. Bet ėmė ir prasidėjo koncertas.
Koncerto pradžioje lingavau kaip Fuko švytuoklė, bet nuo pat pirmos dainos mane ir vokalistą papirko publika. Dažname mano lankomame koncerte (mano kolegė juos mėgsta pavadinti priešmirtiniais) esanti publika yra maždaug tokio pat amžiaus kaip ir atlikėjai. Arba senesni. Ir anglų kalba yra barjeras. Įsivaizduokite žmogų, kuris eina į Metallica koncertą, žinodamas tik Nothing Else Matters ir tai tik būtent šią eilutę. Bet čia. Šitie mažučiai vaikučiai mokėjo visus sumautus žodžius ir dainavo unisonu. Nuo pat pradžių iki pat galo. Kai podiumu žengė gitaristas ir pradėjo soluoti atpažinau, kas turėtų nuskambėti dabar. Mano Fuko švytuoklė įgavo pagreitį. Mano aukštosios pleputės pamačiusios mano judėjimo amplitudę, „pašnibždėjo“ viena kitai, kad dabar tikriausiai bus kažkas gero. Kita paantrino, jog gaila, kad jos žino tik dvi dainas. Ir jos neklydo. Ir aš neklydau. Buvo. I’m so sorry. Mane lengva sužavėti. Duodi būgnų suderintų su šviesomis, limpantį priedainį arba kiek sunkesnio skambesio ir štai, aš jau laiminga šokinėju.
Po šios dainos, mano apmindyta aukštuolė sakė, kad jos nuotaika dabar labai gera. Paskutinės dvi dainos buvo tos, kurių jos laukė. Mes šokinėjom visos keturios, beatodairiškai pažeidinėdamos visų aplinkui asmenines erdves ir norus.
Apibendrinus, paauglių koncertai vs. senų metalų koncertai? Viskas labai gerai. Skleiskite taiką ir meilę.
