dragging that horse around

Man patinka prisiminimai. Pirmo bučinio, geriausios kelionės, čiuožimo su slidėmis nuo vaikiškoms akims labai didelio kalno

, kūdikio odos švelnumo, nurauto koncerto ir sėkmingų egzaminų universitete. Kolekcionuoju prisiminimus dainomis Spotify, bilietais segamais ant sienos, dėžėmis nuotraukų ir foto juostų, vinilais. Įprasminu įvykius žiedais, suknelėmis, kvepalais. Bet štai ateina suvokimas, kad su visais tais daiktais jautiesi kaip benamis, kuris viską susideda į maišelius ir keliauja per gatves, per gyvenimus. Nes prisimeni ir pirmą neišlaikytą egzaminą, patį baisiausią barnį, girtas žinutes savo buvusiam, kai buvai vieniša kaip skalbimo mašinoje dingstančių kojinių antrosios pusės.
Ištrini dainas, nusiperki naujus niekada neuostytus kvepalus ir įlendi į treningus. Užtrauki užuolaidas ir krenti į sofą. Nes blogi prisiminimai turi įprotį prislėgti. Norisi jiems trenkti Gandalfo lazda ir pasakyti “you have no power here”, bet kažkodėl turi jie tą power ir ja sėkmingai naudojasi. Tada apšauki antrą pusę, nes jis kažkada ne taip kažką pasakė ir bėga tušas nuo akių.
Pradarai maišelį, o ten viskas apgedę. Reikia mesti lauk. Skubiai. Ištrinti. Paspausti raudoną kryželį ir su trenksmu užverti laptopą. Man reikia vietos naujiems prisiminimams.
Kaip? Fiziniame lygmenyje – ištuštinsiu rūbų spintą.
Galvoje? Nueisiu į parodą, reklamų peržiūrą, papietausiu su tėvais, paklausysiu koncerto ir susikrausiu lagaminus. Vieną lagaminą. Bon Voyage.