• Me

Jonvabalių stiklainis

Jei vieną dieną nustosiu generuoti spontaniškas ir iš pirmo žvilgsnio neįgyvendinamas idėjas, patikrinkite mano pulsą. Kasdien per mane teka labai nepastoviai banguojanti informacijos srovė, kaip tūkstančiai jonvabalių – apsvaigusių nuo vasaros nakties, ką tik gimusių, beveik numirusių, energingų ir klaidžiojančių be tikslo. Būdamas smalsus, gali rinkti geriausius egzempliorius į stiklainį ir patamsyje vis pavartyti. Gerai pakračius stiklainį, idėjos užsižiebia, skaudžiai svyla jų uodegos ir dilgčioja pirštų galai. Ilgainiui, jos ima gesti, pajuoduoja ir krinta į stiklainio dugną, kaip sunkūs akmenėliai. Uždarytos idėjos miršta ir galiausiai ima dvokti, o bijodamas prisipažinti, kad nieko nepadarei, tyliai suvynioji stiklainėlį į popierių ir paslepi šiukšlių kibiro dugne. Jei pasiseka, jaunas ir labai gyvybingas jonvabalis įsivelia į plaukus. Lieka nepastebėtas vasaros nakties ir slapčia blyksi ant pagalvės paryčiais. Staiga prabundi, pilve atsiranda silpnas baimės jausmas, lyg stovėtum netoli skardžio, bet niekas tavęs dar nestumia, bet galvoje viskas aišku ir ramu, ir belieka tik veikti.
Savo veikimui ruošiausi labai ilgai, nuo pat gimimo. Stebėjau, kaip gaminamos drobės, maišomi dažai paletėje, plaunami teptukai, valomi aptaškyti paviršiai ir rankos. Uodžiau kaip kvepia skirtinga mediena, skirtingi dažai, laižiau akvarelę, nes man pasakė, kad ji saldi (ji iš tiesų saldi!!!), piešiau, kopijavau, spalvinau, turėjau mėgstamiausius pieštukus, net pavogiau vieną pieštuką iš darželio, nes jis buvo nuostabiai raudonas ir piešė labai minkštai.
Dailės mokykloje negalėjau sėdėti ramiai ir piešti gipsą. Mano gipsu vaikščiojo miniatiūriniai žmonės, iš jų ausų styrojo smilgos ir jie mane labai blaškė. Mokytojai paleido mane žaisti. Supažindino su spauda, batika, oda, auksu, sidabru, vašku, keramika. Davė visko paragauti. Bet aš išėjau dainuoti Klaipėdos krašto dainų ir mokintis šišioniškių kalbos.
Ir nors bėgau nuo dažų kvapo, jis mane atsivijo ir už visus bėgimo metus atsiėmė su kaupu. Tiek laiko kaupti dažai, pirkti ir dovanoti teptukai, drobės, net molbertas staiga apstojo mane ratu ir iš visų pakampių ėmė lįsti pusgyviai jonvabaliai. Mano rankos manęs neklauso. Aš nemoku maišyti spalvų. Mano linijos dreba. Aš perpiešiu tą patį paveikslą kelis kartus ir jis man vis tiek nepatinka. Aš sužinau, kad niekada nepavyks sumaišyti violetinės spalvos iš raudonos, kurioje yra žalio pigmento. Raudona spalva, kurioje yra žalio pigmento. Visos mano raudonos yra su žaliu pigmentu. Pasirodo. Tiesi linija nusibrėžia brėžiant greitai, o ne atsargiai lėtai. Jaučiuosi lyg vėl lindėčiau dailės mokyklos rūsyje ir užsiimčiau meno alchemija. Tik be jokios pretenzijos į kažką amžino.
Kylant į barą Tacheles, teko praeiti pro daug menininkų dirbtuvių. Jų paveikslai stovėjo koridoriuose, atremti į sienas, vienas į kitą, ant grindų buvo pritaškyta dažų, ore tvyrojo aliejaus ir acetono kvapas. Jei į Van Gogh Siestą žiūrėsi iš labai arti, pamatysi pieštuko žymes. Žolės po Monet valtele banguoja. Bosch paveikslai kelia nerimą. O’Keeffe darbai ramina. Vazoje pamerkti paskutiniai suskinti bijūnai meta žiedlapius. Pusapvaliai, kaip mėnuliai, kaip žvynai, kaip rojaus obuoliai.

Kol kas virtualūs mano jonvabalių namai glaudžiasi čia
Juos visus galima paglostyti ir, prisijaukinus, parsivesti į savo namus. Kitaip sakant, nusipirkti. Arba tiesiog mane, kaip tą laukinį katiną, pagirti.

art, artist, colours

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Calendar
December 2019
M T W T F S S
« May    
 1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031  
Follow


2008 - 2019