Žvėryno Mindaugo ciabatta

Pusė mano džiaugsmo grįžus dirbti į žvėryną sudarė žinojimas, kad bet kada galėsiu nueiti iki Mindaugo kepyklos. Beširdžių monopolių akivaizdoje tokie maži verslai rodo vidurinį pirštą, o aš trypiu iš džiaugsmo, nes norint suvalgyti prancūzišką kruasaną nebereikia skristi į Paryžių. Su paryžietiškais kepiniais jie susitvarko kuo puikiausiai.

Tačiau šį kartą mano tikslas – mažutės ciabattos sukrautos aukštame padėkle.
Akims, pripratusioms prie didelio (gal net išplerusio) ciabattos pavidalo prekybos centre, šios ciabattos atrodo kiek nejaukiai susitraukusios.
Po kelių valandų popieriniame maišelyje ciabatta gerokai apminkštėja. Duona beveik nekvepia ir yra gausiai apibarstyta miltais. Plutelė lygi, nesuskilinėjusi, nebėra traški, greičiau kieta. Pjaunama atsipjauna lygiai, netrupa, neskilinėja, nesitampo kaip guma. Vidus porėtas, šiek tiek sukritęs aplink. Skonis – beveik jokio, neutralus. Labai jaučiasi miltai.
Tinkama – mažiems sumuštinukams, nes gerai išlaiko formą. Storesnė plutelė apsaugo pirštus, kol atkakliai dažote aliejų, gerai sugeria padažus.

Trumpai – vidutiniška nedidelė duonelė, tinkanti kaip pagrindas, neužgožianti kitų priedų. 170 g. kepalėlio kaina 0,58 ct. Galutinis įvertinimas suminkštėjęs, bet formą išlaikantis 6. Galbūt nereiktų visos dienos partijos iškepti vienu metu.