Šlepetė ir ciabatta

Aš mėgstu duoną. Dažniausiai jos nevalgau, bet tikrai labai mėgstu. Galiu valgyti virtą kiaušinį pusryčiams be duonos ar druskos, tačiau nesibausiu valgydama pomidorus su mocarela be ciabattos.

Ciabatta – nėra toks senas gyventojas tobulame paskrudusių plutelių ir minkšto vidaus pasaulyje. Šešiasdešimtaisiais susirūpinę italai ėmė ieškoti, kaip išgelbėti vietinę maisto rinką nuo prancūziškų bagečių antpuolio. Populiarieji sumuštiniai buvo gaminami su atvežtine prancūziška duona, o verkiantys italai šluostėsi ašaras picos trikampėliais. Metai bandymų ir iš paprastų ingredientų (kvietiniai miltai, vanduo, mielės ir druska) buvo sukurtas tas veik tobulas receptas. Šiuolaikinė ciabatta savo vardą ir pavidalą įgavo aštuoniasdešimtaisiais, kai tūlas Francesco iškepė pailgą plokščią duoną, kuri jam priminė žmonos šlepetę. Žinoma. Šiandien kepama ir valgoma labai daug ciabattos variantų, o įprastieji panini (ne Italijoje) yra daromi naudojant būtent ją.

Tokia tad istorija. Šiuo metu, kai pomidorai iš visų jėgų stengiasi sunokinti viską ką gali vienu metu, ciabattos poreikis mūsų namuose yra aukštumose. Vasaros degustacijos pasiekia finišą ir leiskite pristatyti mano skanų tyrimą – KUR SKANIAUSIA CIABATTA MIESTE? Regis, toks paprastas receptas, tačiau jūs net neįsivaizduojate, kaip smarkiai jį galima sugadinti.

Buvo vertinama:
Išvaizda
Skonis
Purumas
Plutelė
Kaina
Svoris

Galutinis vertinimas suteikiamas skalėje nuo 1 iki 10, kur 1 yra šlepetė, o 10 ciabatta. Nereklamuosiu nė vienos parduotuvės ar kepyklos, bet pataupysiu jūsų laiką, kad nevalgytumėt šlepečių.

Taip, rudenį būčiau degustavusi kruasanus, bet strelkabelka.lt mane aplenkė. Nieko tokio, kruasanus vis tiek valgysiu.

Pirmoji apžvalga jau netrukus.