8 days a week

I ain’t got nothin’ but love babe
Eight days a week

The Beatles

Taigi, 8 dienos ir naktys, pilnos magijos, muzikos, karščio, vyno ir pagaliau išsipildžiusių norų. Kai važiuoji į festivalį, žinai, kad viskas bus intensyvu ir trečią dieną, jei neprisikeli iš numirusių kaip Jėzus, tu važiuoji namo. Mano 8 dienos nutiko 3 šalyse ir 4 koncertuose.


1. Coldplay, Varšuva.

Coldplay mano gyvenime atsitiko, kai prilipusi prie ekrano žiūrėjau 2003 live. Didžioji mano gyvenimo muzika vis dar sukosi kasetėmis ir MTV klipais ir štai atsiranda ryžikas, kuris nesibodėdamas mylisi su pianinu ir reklamuoja fair trade ant savo kūno. Instant love. Praryju Parachutes, A Rush of Blood to the Head ir tuo metu (wait for it) galvoju, kad tai yra pati geriausia grupė pasaulyje. Ryžikas veda gražiausią aktorę ir my life is complete. Bet tada pasaulį išvysta X & Y ir Coldplay pradeda elgtis kaip overexited vaikinas, kurio labai nori nusikratyti. Kad ir kiek kartų jis man skambino, pasirodydavo girtas vidurnaktį, netikėtai sutikdavau parduotuvėje ar kitose viešose vietose, jausmai taip ir neatgijo. Bet hey, the things you do for love. Laimingų atsitiktinumų dėka, sentimentų ir pačios geriausios kompanijos lydima šiltą sekmadienio vakarą ėjau į nacionalinį Lenkijos stadioną Varšuvoje. Ėjimas iki vietų stadione priminė super organizuotą skruzdėlių judėjimą, sustoti teko tik kad pasiimčiau išmanią šviečiančią apyrankę ir suvenyrinį ženklelį su užrašu LOVE. Nė vienos eilės. Kudos. Milžinišką erdvę bandė apšildyti švediška lūšis, kuri buvo Kill Bill / Power ranger geltonumo ir labai spigi (Tove Lo), todėl ją iškeitėm į alų ir dešrainius. Kiek sutemus, vaivorykštės gale pasirodė ir “My momma got me this t-shirt” ketveriukė. Ir viskas buvo labai gražu. Krykštavau kaip vaikas, kai visame stadione ėmė šviesti išdalintos apyrankės. Visoms spalvom, tik baltai, baltai ir mėlynai ir, AIŠKU, geltonai. Nebepykau net už Viva la Vida. Buvo viskas, ko reikėjo, the Scientist, In my place ir Yello. Buvo fejerverkai ir konfeti. Buvo gerų minčių siuntimo į kosmosą pertraukėlė ir galiausiai viskas sprogo visomis vaivorykštės spalvomis, šviesomis garsais ir meile. Koncertas baigėsi, stebuklas neįvyko. Ryžikas vis dar liko 2003-čiuose.

2. The Kills, Atėnai

Kas ši keista grupė, kuriai klausyti man reikia atsidurti tam tikroje būsenoje – tarp aš galiu susmeigti šakutę tau į ranką ir bėkime kartu iki Gibraltaro. Neturiu atsakymo. Maniau gyvai jie skambės daaaaaug geriau, nei skamba tomis gūdžiomis naktimis, bet nuo pat pirmos dainos jie tesugebėjo išspausti tik kažkur 28 rpm. Nepadėjo ir Alison atskirą gyvenimą gyvenantys plaukai, šokiai pokiai ir kiti wtf momentai. Trūko. Boso. Ir. Sielos. Pasiguodžiau bent tiek, kad buvo Baby said ir the Last Goodbye, nors tik pastaroji skambėjo atitinkamai lėtai ir ilgesingai. Atleiskit, bet jums nepavyko pramušti Atėnų karščio. Pastebėjimas – lėtų dainų metu į viršų kilo ŽIEBTUVĖLIAI.

3. The Killers, Atėnai

Ši grupė from fabulous Las Vegas, Nevada yra mano vidurnakčio čipsų pakelis. Pasislėptas šokoladas. Slapta ištuštintas uogienės stiklainis arba likerio butelis. Nevaldoma meilė jiems prasidėjo įsigijus Sam’s Town vinilą ir visai įsitvirtino atidarius to paties pavadinimo barą draugams rūsyje. Nors šis mano muzikinis susižavėjimas dažniau juokina mano muzikaliai išprususius draugus, ryžausi išsiduoti ir kiekvieną kartą juos paminėjusi bet kokiame kontekste sulaukti klausimo apie tai, kas mes – žmonės ar šokėjai? N-E-S-V-A-R-B-U. Visad norėjau išmokti groti būgnais, todėl, kai pirmą kartą išgirdau „She plays the drums, I’m on tambourine“ supratau, jog šie įdegę berniukai turi ką man padainuoti.
Taigi, maždaug 10 metų po to, kai pirmą kartą alptelėjau juos išgirdusi, beveik ruošiausi alpti Atėnų karštyje atitrypčiojusi baisiai nuobodų the Kills pasirodymą. Scenos skruzdėlės zujo ir rideno būgnus, tempė gitaras, klavišinius ir kažką suvyniotą į tamsų audeklą. Po beveik valandos kankynės pasigirsta „Summer nights“ iš Grease ir visi aplink žino, kas bus.
Tamsus audeklas nutraukiamas ir (mano nusivylimui) vietoje šviečiančios raidės „k“, stovi „Battle born“ žaibas. Viskas prasideda nuo Mr. Brightside ir aš beveik iškart leidžiuosi žemyn upe! Kažkuriuo metu suvokiu, jog jei nenustosiu šokinėti, tai tiesiog nualpsiu. Dar kiek vėliau atrandu, jog nebeturiu balso. Šalimais irgi už širdies besilaikanti mergina šaukia ir dainuoja tokiu pačiu pattern’u kaip tai vyksta mano galvoje. Susivokiu – mes abi šimtus kartų žiūrėjom tą patį koncertą Royal Albert Hall ir kai kurios dainos mums „teisingai“ skambės tik vienu būdu. Kostiumuotas čipsų pakelis traukia hitą po hito, o aš jaučiuosi taip, lyg atidaryčiau dovaną po dovanos kalėdų rytą.
Taip, šiam koncertui turiu mažai priekaištų ir apskritai kažkokių pastebėjimų, bet galiu patvirtinti, kad viskas buvo tiesiog tyra vientisa emocija. Šiandien pažiūrėjau jų pasirodymą Glastonbury feste į kurį jie važiavo iškart po pasirodymo Atėnuose. Pavargę, nepataikantys į taktą, skubantys ir pasislėpę po akiniais. Tai tik patvirtina, kad geriausias vakarėlis jau buvo įvykęs vakar. Ir liūdina. Nes negali taip groti ant scenos. Net jei Glastonbury John Peel scenoje groji jau antrą kartą (sakoma, kad grojama du kartus: karjeros pradžioje ir pabaigoje).
Anyway. Naujas singlas – „The Man“ užknisančiai įkyriai prilipęs ir net dabar skambantis mano galvoje. Naujas albumas suplanuotas rudenį. Grakijoje žadėjo, kad kito koncerto neteks laukti 13 – kos metų. Mano lapės ausys išgirdo ir suprato, jog artėja Europos koncertų turas. Tai pasitvirtino paskelbus apie UK ir Ireland turą lapkritį. Bilietai Londone – 200 eur ir jau beveik nebėr. Bet lapė visad randa kelią.

4. King of Leon, Vilnius

Atostogos suplanuotos taip, kad grįžtume į Kings of Leon koncertą namuose. Esu popsinis klausytojas ir netyrinėjau jų muzikos. Tiesą sakant, į koncertą ėjau tam, kad su ja susipažinčiau. Taip, tai buvo gan prabangus susipažinimas su visiškai ignorant ir nelabai išskirtine grupe. Whoa whoa whoa imsit mane raminti, mergyt, juk tau patiko the Killers, o čia juk the Kings. Mano verdiktas jiems – puikiai tinka klausytis BBQ vakarėlio fone. Iš roko grupių tikiuosi daugiau nei „jūs tokia nuostabi publika“, „jūs nuostabūs“, „mes nesitikėjome, kad jūs tokia nuostabi publika“. Visus tuos pagyrimus pasakykite laikraštį skaitančio vyro pusbalsiu žmonai, kuri klausia kaip jam patinka jos draugių skrebinimo būrelis. Preciziškai gražiai atgrota, kaip per radiją. Gražūs paveikslėliai fone tho.


Viskas. Jei po Kings of Leon būtume išvažiavę į Opener, būčiau turėjusi epiškiausią rokenrolo tripą, bet abejoju, ar būčiau grįžusi viename asmenyje. Viską reikia dozuoti. Artimiausia dozė – Depeche Mode Varšuvoje po savaitės.

P.S. Nuotrauka viršuje iš Atėnų festivalio. Stovėjome visai arti scenos ir tik pamačiusi nuotrauką suvokiau, kiek žmonių ieškojo atsakymo į klausimą, ar jie žmonės, ar šokėjai vis tik.

Tags: , , , , , , ,

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Calendar
July 2017
M T W T F S S
« May   Aug »
 12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31  
Follow


2008 - 2018