Nugalėti drakonai

Feed your inner child hipster. Išbandžiusi Paryžių su Motorama, nusprendžiau nesustoti ir toliau organizuotis savaitgalio (nelabai) keliones į įdomesnius koncertus siūlančius miestus.

Šį kartą tik 600 km. (už 3 eur) ir kelionė visą naktį žiūrint filmus į Baltijos Hanzą – Taliną pažiūrėti šviesiaplaukių pusbrolių pirmojo didžiojo šou namų arenoje. Ewert and the two dragons. Prieš metus raudonais bateliais stypčiojau Lofte ir stebėjau kaip nuoširdžiai ir su barzdose paslėptomis šypsenomis jie šokdino jau pažįstamą publiką.
Taigi, 7:30 ryto mus pasitinka ledinis Talinas ir labai nedraugiškas vieno operatoriaus planas, kuris įsijungia automatiškai išvažiavus į užsienį. Nukeliaujam į laikinuosius namus – Unesco saugomą pastatas, kurio kaimynai – Didžiosios Britanijos ir Danijos ambasados ir Estijos premjeras. Išgeriam rytinės kavos ir griūnam atgauti gyvenimo džiaugsmo prarasto žiūrint filmus. Išmiegojus išeinam vėl į tą patį ledinį Taliną, bet klaidžioti nesinori, todėl tik atliekame privalomą sustojimą Depeche Mode Baar’e. Jis absoliučiai tuščias. Barmenas tikriausiai jau nebemėgsta DM, nes sėdi su ausinuku.
Vaikščiojimas yra new black, todėl nusprendžiam iki arenos nužingsniuoti. 4,5 km nėra įspūdinga. Bet pasidaro įspūdinga, kai nueini ne į tą pusę ir rezultatą padvigubini, o kelias į arena pradeda eiti industriniais kvartalais ir galiausiai pasislepia miške. Einant per tą mišką, jau buvau pasiruošusi palikti savo raudonus guzikus, bet viskas baigėsi gerai ir mes išėjome į plačius laukus su šviesos oaze, kuri keistai priminė Kauno Megą. Už jos, kiek mažesnė – didžiausia Estijos arena – Saku Suurhall. Saku – vietinis alus, taigi, taip išeina, jog čia Švyturio arena. You’ve got the point.

Mes net nepavėlavom pamatyti apšildančios grupės – Yukon Blonde. Kanadietiškas indie pop, kurie priminė Thousand, tik turėjo daugiau gitarų ir šiaip buvo linksmesni.
Dar vienas Saku alus ir scena pasiruošusi. Mes taip pat.

Nors Ewert su savo dviem drakonais (vienas iš jų dvigalvis) yra išleidę tris albumus ir juos galima buvo perklausyti skersai išilgai (which I did. Drakonai buvo mano TOP trejetuke praėjusių metų spotify statistikoje), bet koncertą pradėjo daina, kurios nebuvau girdėjusi. Snap. Scena – panaši kokią buvo įsirengę Aerosmith – su ilgu podiumu. Tik Aerosmith neturėjo patiesę labai gražaus kilimo. Bet Ewert neturėjo rojalio ir nevažiavo dviračiu. Kaip ir per Aerosmith stovėjome fanų zonoje ir aš jau buvau nusiteikusi, jog per svarbiausius momentus, kai visa grupė ar vokalistas ar bet kas stovės podiumo smaigalyje, mes vėl gausime pamatyti tik jų užpakalius. Taip ir buvo. Fanų zona, tikrai.
Muzika. Labai labai gerai. Šį kartą jiems talkino variniai, papildomi klavišai ir papildoma gitara. Pilniau. Gyviau. Prašmatniau. Kad neatrodytų taip, jog iš po pastalės yra leidžiamas kompaktas, gitaristai leisdavo sau pabrazdinti nesankcionuotus akordus žingsniuodami podiumu, o vokalistas, niūniuodavo į mikrofoną šiaurietišku prieskoniu.
Kai atsisveikinę išbėgo už užuolaidos ir patyliukais suskaičiavo iki 15 (ne daugiau), aš bandžiau prisiminti, ko jie dar negrojo. Nes skaudančios kojos ir kaklas nuo įsivaizduojamo šokimo sakė, kad jie jau atgrojo visa, kas geriausia.
Bet štai, įbėga ir pykšteli Road to the Hill ir pabaigai palieka visus su In the end there’s only love. Mano vidinis hipsteris jau niekur nebesislapsto ir išsitaško.
Minusas – estų koncertas Estijoj savaime aišku, kad vyksta estų kalba. Taigi, visi juokai, nejuokai, padėkos ir pamąstymai liko paslėpti už Õ, Ä, Ö, Ü.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Calendar
April 2016
M T W T F S S
« Feb   Jun »
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
252627282930  
Follow


2008 - 2018