Žemiški malonumai

Kažkada, žiūrint vakarėjančiam Vilniui į veidą, teko dalyvauti pokalbyje, kas yra menas. Konkrečiai, sprendėme, kada menas peržengia ribą ir pradeda kelti šleikštulį bei pasibaisėjimą.

Man, tuomet naiviai vegetariškai sielai, buvo pateiktas vištų galvų kapojimo meno vardu pavyzdys. Beveik kategoriškai su tuo nesutikau ir ši diskusija buvo atidėta geresniems laikams.

Panašu, kad geresni laikai atėjo po 10 – ties metų, kai aš savaitės atstumu aplankiau J. Bosch‘o ir Š. Saukos parodas. Pasirodo, 10 – ties metų laikotarpis yra pakankamas, jog meno skiriamoji juosta būtų gerokai pastūmėta į priekį, už nugaros palikdama tas vargšes vištas.

Vėlyvieji viduramžiai ir sovietmetis. Du žmogaus kūrybą ir esybę suvaržę laikotarpiai ir du kūrėjai visiškai nesidrovėdami parodo riebų F tuometiniams dievams ir įsakymams.

Su Bosch‘u mano pažintis prasidėjo nekaltoje vaikystėje, kai pirmą kartą (regis, „Mokslas ir gyvenimas“ žurnale) išvydau jo tapytą „Fokusininką“ (The Conjurer). ŽMOGUS, KURIAM IŠ BURNOS STYRO VARLĖ.You‘ve got to be kidding me. Tai buvo baisiausias mano tuomet matytas dalykas. Bet taip žiūrėdama į šį paveikslą prisijaukinau šią keistą Nyderlandų dailės manierą, padarus ir šlykštumus.

Puikioje parodoje, Jeronimo gimtajame Hertogenbose smalsiai ir vis dar kiek su baime dairiausi į raudonai juodoje patalpoje, be bendro apšvietimo sukabintus ir kiekvienam darbui skirtu šviestuvu apšviestus paveikslus, altorius, knygas, eskizus. Ta miela varlytė galėtų vaidinti disnėjaus filmuke. Peilio ašmenimis čiuožiantys nuogaliai, iš užpakalio kyšančios gėlės, paukščiai maitinantys lavonus, baisiausio košmaro padaras prisidengęs arklio kaukole, jojantis ant nupešto kalakuto su žuvies veidu ir grojantis lyra.

Aišku, pamatau ir Fokusininką. Jis vis dar baisus.

Prisipažinsiu, Š. Sauką žinojau tik teoriškai ir buvau mačiusi tik kelis jo darbus. Labai apsidžiaugiau kažkur perskaičiusi, kad jis – lietuviškasis Jeronimas Bosch‘as. Ši paroda – milžiniška. Milžiniški paveikslai, neišsitenkantys rėmuose, laužantys ribas visomis įmanomomis prasmėmis. Nupjautos galvos, lavonai, makabriškos kiaulės skerdenos ir nukirstos vištos (o, ironija). Aišku, dar pimpalai, suklypę kūnai, spuogai, pūliai, kraujas, mirtis mirtis mirtis. Dar niekada taip nebuvau susižavėjusi raudonais prisirpusiais spuogais. Jiems suteikiu trečią vietą. Auksu blizgantys audiniai patiesti antroje vietoje. Pirmoje – Pragaras. Su visais makaroniniais sliekais, nudvėsusiomis pelėmis ant laikraščio ir palubėj pakabinta vis giliau prapjaunama višta. Man tai buvo parodos pikas, kurį sustiprino filmukas „Kelias į „Pragarą“. Buvau gal kiek nusivylusi, nes paroda tęsėsi toliau ir likę darbai išblaškė tą dantišką pragaro ratų atmosferą.

Distancija. Štai tas žodis. Privalu ją išlaikyti, norint blaiviai įvertinti tai, ką pateikė šie du fokusininkai. Distancija tarp to, kas vaizduojama ir savo moralinių, estetinių ir etinių nusiteikimų bei sapalionių.

Ar Š. Sauka galėtų vadintis lietuvišku Bosch‘u? Abejoju. Jo darbai gana tiesmuki, pilni lietuviško simbolizmo, autoironijos, mistikos, kuri, deja, išsisklaido perėjus prie kito paveikslo. Jeronimas taip ir liks mano košmaruose su ta styrančia varle. Arba rožėmis.

hieronymus-bosch-triptych-of-the-garden-of-earthly-delights-detail

sarunas-sauka-1345723843_b

Pramoga spust

Daugiau informacijos vienas

Daugiau informacijos du

Tags: , ,

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Calendar
February 2016
M T W T F S S
« Jan   Apr »
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
29  
Follow


2008 - 2018