Breaking the law

Pirmasis mano aplankytas didysis koncertas buvo beveik prieš 10 metų. Tuomet su drebuliu paširdžiuose žiūrėjau į po skraidančių lėkštėmis paslėptus instrumentus ir kabančią Death Star.

Ir tada lyg šaiži sirena pasigirdo „A Pain that I’m used to“. Dvi valandos absoliučios euforijos.

Dėl virtinės keistų sutapimų tai buvo pirmas kartas, kai išgirdau „Goodnight Lovers“. Ir man norėjosi apkabinti kiekvieną toje salėje, kaip Dave’as apkabino Martin’ą.
Tuomet aš negirdėjau blogos akustikos, manęs niekas nestumdė, aš tiesiog akimis gaudžiau visą veiksmą ant scenos ir ekranuose ir leidau per save tekėti muzikai.
Depeche Mode, Underworld, Elton John, Metallica, Red Hot Chili Peppers, Rammstein, AIR, Guano Apes, Goran Bregovic, Emir Kusturica, Apocalyptica, Robert Plant, G&G sindikatas, Accept, Scorpions, Gregorian, AC/DC, Ewert and the two Dragons, U.D.O., Happyendless, Manowar, Robbie Williams, Sting, BIX, Yann Tiersen, Andrius Mamontovas, Britt Floyd, WASP, SKAMP, Nouvelle Vague, Stratovarius, Dear Madam, Aerosmith, Slash, Lana del Rey, Motorama ir paskutinysis – Judas Priest.
Būtent apie jį ir norėčiau parašyti. Juokinga, kaip kartu su E į mano gyvenimą atėjo power, trash, heavy ir visoks kitoks.
Pirmasis koncertas, kuris kaip man atrodė kardinaliai skiriasi nuo to, kuo gyva mano siela, buvo Apocalyptica. Smalsiai dairiausi į pajuodusius ilgaplaukius ir permatomis palaidinėmis ir juodomis liemenėlėmis mojuojančias pajuodusias merginas. Ir dar tas galvų kratymas. Bet pirmas bandymas nebuvo toks baisus. Aš net į savo gyvenimą įsileidau kerzus iki kelių, kurie tapo mano palydovais visuose likusiuose galvų kratymo maratonuose.
Taip taip, aš vis dar apie Judas Priest.
Aš net įveikiau baimę ir nuėjau į Rammstein’us. Hell yes, tai buvo vienas iš geriausių koncertų buvusių čia, Lietuvoje.
Galiausiai heavy koncertai tapo net dažnesniais negu mano mergaitiški indie / pop / chamber pop ieškojimai.
Taigi, praėjusį antrądienį ilgai moteriškai svarsčiau „ką rengtis“. Odinės kelnės ir kerzai. Sounds legit. Įsiliesiu į tą juodą dervą nepastebėta. Net galėsiu papurtyti savo baltą galvą. We’ll see.
Apšildanti UFO. Kaip E tiksliai pastebėjo, visa grupė atrodo lyg paimta iš „The Boat that rocked“. Vokalistas su kostiumu ir kaklaraiščiu. Ir spiegia į mikrofoną. Ir varto jį visaip. Bet aš laukiu daugiau odos, motociklo ir R. H. spiegimo. Ir sulaukiu. Trypčioju. Kiek stipriau, kiek mažiau, nes tiesiog nežinau dainos. Pakilnoju rankas, net suraitau ragus. Nes fun. Ir man tikrai patinka. Nepatiko tik tai, kad prieš išvažiuojant motociklui, scenoje buvo tiek dūmų, kad motociklą įžiūrėjau tik pasibaigus dainai. R. H. gyvybingas kaip dvidešimtmetis, jau po pirmos dainos palieka savo lazdą už širmos ir vaikšto kaip povas demonstruodamas visus savo turimus kostiumus. Vienas ypač gražus su sparnais ant nugaros.
Likus 5 minutėms iki pasirodymo pabaigos prasideda atsisveikinimai ir padėkos, bet šviesos neįsijungia, taigi visi žino, jog „jis žadėjo sugrįžti“. Ir grįžta. Su Painkiller. Žmonės šėlsta. Galvoju, visai neblogai baigsis koncertas. Visi eidami link striukių kalbės, kad buvo jėga. Bet šita odos fiesta tuo nesibaigia. Judas Priest nusprendžia pradžiuginti mane – balta šilkine palaidine ir paprastais džinais apsirengusią merginą, ir su tuo puikiu Harley Davidson išvažiuoja į 80-tuosius. Aš tikriausiai buvau vienintelė toje salėje besidžiaugianti, kad paskutinė daina buvo „Living after midnight“.

Depeche Mode, Judas Priest, koncertai, odinės kelnės, Vilnius

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Calendar
December 2015
M T W T F S S
« Nov   Jan »
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031  
Follow


2008 - 2018